Clemenceau Georges Benjamin (Žoržas Benžamenas Klemansò) 1841 09 28Mouilleron‑en‑Pareds (Vendée departamentas) 1929 11 24Paryžius, Prancūzijos valstybės veikėjas. Prancūzų akademijos narys (1918).
1861–64 Paryžiuje studijavo mediciną, įsitraukė į opozicinį Antrajai imperijai judėjimą. 1871 Paryžiaus Monmartro rajono meras; Paryžiaus komunos dienomis nesėkmingai bandė sutaikyti vyriausybę ir sukilėlius. 1871 02–03, 1876–93 Atstovų Rūmų deputatas; buvo radikaliųjų respublikonų lyderis, pasižymėjo griežta nuosaikiųjų respublikonų ir monarchistų kritika, aktyviai dalyvavo visose to laikotarpio politinėse kovose. Dėl kaltinimų korupcija per vadinamąjį Panamos skandalą (1892) pralaimėjo rinkimus. Dirbo žurnalistu, buvo vienas aktyviausių A. Dreyfuso gynėjų (Dreifuso byla). 1902–20 senatorius (atstovavo Varo departamentui); su kitais vadovavo radikaliųjų respublikonų ir socialistų blokui, siekiančiam mažinti Bažnyčios, kariuomenės ir monarchistų įtaką. 1906 vidaus reikalų ministras.
Georges Benjamin Clemenceau
1906–09 ir 1917–20 ministras pirmininkas, 1917–20 – ir karo ministras; 1907 ir 1909 sutartimis sutvirtino Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sąjungą, 1909 iš esmės baigė Maroko krizę. Atsistatydinęs agitavo už visapusišką Prancūzijos rengimąsi karui, 1913–14 leido dienraštį L’Homme Libre, kuriame dėstė kariuomenės perginklavimo idėjas.
Per antrąją premjero kadenciją suaktyvino Prancūzijos pastangas pergalingai baigti karą. Buvo vienas svarbiausių Paryžiaus taikos konferencijos dalyvių ir Versalio sistemos kūrėjų, siekė susilpninti Vokietiją. Su kitais organizavo intervenciją prieš Sovietų Rusiją. 1920 pralaimėjęs prezidento rinkimus politinėje veikloje nebedalyvavo.
Svarbiausios knygos: Demostenas (Démosthène 1926), Apmąstymai vakarėjant (Au soir de la pensée 1927), Pergalės didybė ir menkystė (Grandeur et misères d’une victoire 1930, lietuviškai 1939).
Georges Benjamin Clemenceau
L: David R. Watson Georges Clemenceau: A Political Biography London 1974.
2271