Deleuze Gilles (Žilis Delèzas) 1925 01 18Paryžius 1995 11 04Paryžius (nusižudė), prancūzų filosofas. Vienas žymiausių postmodernizmo filosofijos atstovų. Dr. (1968).
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1944–1948 studijavo filosofiją Sorbonoje, iki 1969 dėstė įvairiose gimnazijose ir universitetuose, 1969–87 – Paryžiaus VII universitete.
Kūrybos ištakos
Filosofinei kūrybai turėjo įtakos bendradarbiavimas su psichoanalitiku F. Guattari ir M. Foucault, taip pat S. A. Kierkegaard’o, F. Nietzsche’s, H. Bergsono filosofija.
Filosofijos samprata
Šiuolaikinės filosofijos uždaviniu G. Deleuzeʼas laikė platonizmo įveikimą. Filosofinį tekstą traktavo kaip detektyvinio romano ar mokslinės fantastikos savitą formą. Teigė, kad filosofijos sąvokos turi spręsti lokalines problemas ir keistis kartu su sprendžiamais uždaviniais. Filosofijos istoriją traktavo tapybos požiūriu – ji esanti dvasinių, konceptualių portretų visuma.
Gilles Deleuze (kairėje) ir Felix Guattari
Nomadinio mąstymo samprata
Plėtojo vadinamąjį nomadinį mąstymą, priešingą klasikiniam, metafiziniam mąstymui. Nomadinis mąstymas nepaklūsta hierarchinės represinės sistemos reikalavimams, reiškinių įvairias savybes paskirsto anarchijos principu. Šis mąstymas teigia tikrovės astruktūriškumą, erdvę, kaip atvirą decentralizuotą teritorijų plėtrą ir jų įvaldymą, atmeta determinizmą ir pabrėžia neplanuotą vyksmą, neišbaigtumą.
Rizomos sąvoka
Klasikinei struktūros sąvokai priešino rizomos (pranc. rhizome – šakniastiebis) metaforą – postmodernią polimorfinę pasaulio viziją. Kitaip nei griežtai fiksuota ašinė struktūra rizoma nusako potencialią begalybę, kuri gali įgyti įvairių konfigūracijų, plėtotis bet kuria kryptimi.
Žmogaus būties problemos
Žmogaus būties problemas aiškino meno požiūriu – autentiškas gyvenimas esąs kaip kūrinys, kuriam būdinga savitas stilius, ritmas, grožis. Su F. Guattari kūrė vadinamąją estetinės šizoanalizės koncepciją. Žmogaus veiklos pagrindiniu pradu laikė pasąmoninį mechanišką geismą. Tyrinėjo šizofreniškas, paranojines psichinės veiklos apraiškas, haliucinacijas ir kita.
Meno filosofija
Menininko veiklą laikė pasąmonės įvairių raiškų aukščiausiąja sinteze. Meninėje kūryboje pabrėžė kompozicijos, kaip kūrinio įvairius aspektus sistemiškai organizuojančio veiksnio, svarbą. Nagrinėjo vizualumo, vaizdinių judėjimo ir suvokimo estetikos problemas.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Empirizmas ir subjektyvumas (Empirisme et subjectivité 1953), Nietzsche ir filosofija (Nietzsche et la philosophie 1962), Skirtis ir kartotė (Différence et répétition), Prasmės logika (Logique du sens, abu 1969), Kapitalizmas ir šizofrenija (Capitalisme et Schizophrénie 2 t. 1972–80), Rizoma (Rhizome 1976, abu su F. Guattari), Kinas (Cinéma 2 t. 1983–85), Klostė. Leibnizas ir barokas (Le Pli. Leibniz et le baroque 1988), Derybos (Pourparlers 1990, lietuvių kalba 2012), Kas yra filosofija? (Qu’ est-ce que la philosophie? su F. Guattari, 1991).
L: A. Andrijauskas Gilles Deleuze’o estetinės nomadologijos erdvės / Logos 2005 nr. 42.