Garibaldi Giuseppe (Džuzepė Garibáldis) 1807 07 04Nica 1882 06 02Capreros sala, Italijos nacionalinio išsivadavimo veikėjas, nacionalinis didvyris. Generolas (1859). Kilęs iš žvejo ir pakrančių prekiautojo šeimos.
1834 vadovavo nesėkmingam Jaunosios Italijos sąmokslui Genujoje; pabėgo į Lotynų Ameriką, čia kovojo dėl Rio Grande do Sulio ir Montevidėjo respublikų išsivadavimo iš Brazilijos imperijos, suformavo savąjį vadinamųjų raudonmarškinių dalinį. Grįžęs į Italiją dalyvavo 1848 revoliucijose (Tautų pavasaris), sukūrė savanorių kariuomenę, kuri 1848–49 gynė trumpai gyvavusią Romos respubliką nuo Prancūzijos kariuomenės (ši rėmė popiežių Pijų IX). Prasiveržė į Pjemontą, čia buvo suimtas.
Giuseppe Garibaldi (1866)
1849–54 gyveno tremtyje. Niujorke dirbo laivo kapitonu. Pakviestas C. B. di Cavouro 1859 Šiaurės Italijoje kovojo su Austrija, po pergalės G. Garibaldi dalinys (Tūkstantinė) 1860 užėmė Siciliją, vėliau – Neapolį (Abiejų Sicilijų karalystės sostinę), per 4 mėn. – visą Pietų Italiją (ją perdavė Sardinijos karaliaus Viktoro Emanuelio II valdžiai). Dėl savarankiškos politinės laikysenos ir populiarumo G. Garibaldi netapo nei Viktoro Emanuelio II, nei C. B. di Cavouro, o dėl antirespublikoniškų pažiūrų (buvo diktatūros šalininkas) – nei G. Mazzini patikimu bendražygiu.
paminklas G. Garibaldi Modenoje (Italija, 19 a.)
1862 ir 1867 nesėkmingai žygiavo į Romą, prie Mentanės 1867 pralaimėjo Prancūzijos ir popiežiaus kariuomenėms. Per 1870–71 Prancūzijos–Prūsijos karą kovojo prancūzų pusėje, vadovavo savanorių korpusui, vėliau – Vogėzų armijai. Likusią gyvenimo dalį daugiausia praleido dar 1855 nusipirktoje Capreros saloje (prie Sardinijos salos).
Parašė Atsiminimus (Memorie 1888).
-Giuseppe Garibaldi; -Džuzepė Garibaldis
283