Henri Matisse

H. Matisse. Dekoratyvinė figūra ornamentiniame fone (aliejus, 1926, Moderniojo meno muziejus Paryžiuje; © LATGA / Succession H. Matisse, 2020)

H. Matisse. Sraigė (guašu spalvinto popieriaus karpinys, 1953, Tate Modern muziejus Londone; © LATGA / Succession H. Matisse, 2020)

Matisse Henri (Anri Matsas), Henri‑Émile‑Benoît Matisse 1869 12 31Le Cateau‑Cambrésis (Šiaurės departamentas) 1954 11 03Nica, prancūzų tapytojas, grafikas, skulptorius. Paryžiuje 1887–1889 studijavo teisę, vėliau dailę: 1891–1892 – Juliano akademijoje, 1893–1898 – Dailės mokykloje (pas G. Moreau), 1889–1899 – Carrièreʼo akademijoje. 1904–1906 buvo fovistų (fovizmas) grupės lyderis. Ankstyvajai kūrybai įtakos turėjo 17–18 a. prancūzų (J.‑B. S. Chardinas), impresionizmo, postimpresionizmo, neoimpresionizmo dailė, japonų medžio raižiniai. Nutapė natiurmortų (Vaisiai ir kavinukas 1899), interjerų (Interjeras su skrybėle 1896), peizažų, kuriuose taikė plenerinės tapybos principus (Liuksemburgo sodai 1902). 1904–1906 fovistinio periodo kūriniams būdinga ryškios spalvos, kontrastingi jų deriniai, drąsūs potėpiai, vaizdas komponuojamas iš spalvinių plokštumų, svarbus linijų ritmas. Žymiausi fovistiniai kūriniai: Langas, Moteris su skrybėle, Portretas su žalia linija (visi 1905), Gyvenimo džiaugsmas (1906). Po 1906 kūrybai (daugiausia žmogaus figūrai vaizduoti) įtakos turėjo primityvizmas (P. Gauguino kūryba, tradicinė Afrikos skulptūra); būdinga lakoniškas piešinys, apibendrintos formos, spalvos ir kompozicijos harmonija. Sukūrė peizažų, natiurmortų, portretų, interjerų su figūromis (Pietų stalas: Raudonos harmonija 1908). Susidomėjus Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų (lankėsi Alžyre, Maroke) daile H. Matisseʼo kūryboje atsirado egzotiškų motyvų – kraštovaizdžių, audinių, žmonių tipažų (Alžyrietė 1909, Skara iš Manilos 1911, Maroko peizažas 1913). 2 dešimtmetyje nutapė kubistinių nartiurmortų, interjerų, figūrinių scenų, kai kurios jų artimos abstrakcijoms (Geltona užuolaida 1915, Marokiečiai 1916). 1918–1930 H. Matisseʼas paveiksluose daugiausia vaizdavo moteris interjeruose (Dekoratyvinė figūra ornamentiniame fone 1926, Odaliskų serija); būdinga vaiskios spalvos, dekoratyvumas. 5–6 dešimtmetyje sukūrė aplikacijų iš guašu ištapyto popieriaus (ciklas Mėlyni aktai 1952), jų stilistika paveikė ir tapybą: supaprastintas piešinys, suplokštintos formos, ryškūs, kontrastingų spalvų deriniai (Rumuniška palaidinė 1940, Didysis raudonasis interjeras 1948). Sukūrė pano (Šokis 1910 ir 1933, Muzika 1910), kartonų gobelenams (Polinezija: jūra, Polinezija: dangus, abu 1946), apvaliosios ir reljefinės skulptūros (reljefų ciklas Nugara I–IV 1909–1931), lakštinės grafikos (litografijos, oforto, sausosios adatos technikomis) kūrinių, scenovaizdžių ir kostiumų S. Diagilevo Rusų baleto trupės spektakliams (L. Miasino Raudona ir juoda 1939). Iliustravo knygas: S. Mallarmé Poezija (Poésies 1932), Ch. Baudelaire’o Piktybės gėlės (Les Fleurs du mal 1946), savo paties knygą Džiazas (Jazz 1947). 1951 suprojektavo Šv. Rožinio koplyčios Vence (netoli Nicos) interjerą, sukūrė Kryžiaus kelio stočių keramines kompozicijas, vitražus, sienų tapybą. Savo kūrybos principus išdėstė knygoje Tapytojo pastabos (Notes d’un peintre 1908). Nuo 1896 dalyvavo tarptautinėse parodose (Venecijos bienalėje 1950), surengė individualių retrospektyvinių parodų Kopenhagoje (1924), Berlyne (1930), Paryžiuje, Bazelyje, Niujorke (visos 1931). 1952 atidarytas H. Matisseʼo muziejus Le Cateau‑Cambrésis, 1963 – Nicoje. H. Matisseʼo kūryba padarė didelę įtaką 20 a. dailės raidai.

452

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką