Immanuel Kant (dailininkas J. G. Beckeris, 1768, aliejus, Schillerio nacionalinis muziejus Marbache)

Kant Immanuel (Imanuelis Kántas) 1724 04 22Karaliaučius 1804 02 12Karaliaučius, vokiečių filosofas. Vokiečių klasikinės filosofijos pradininkas, žymiausias jos atstovas.

Biografijos faktai

1745 baigė Karaliaučiaus universitetą, Jučiuose dirbo namų mokytoju. 1755–96 dėstė Karaliaučiaus universitete (1786 ir 1788 rektorius); profesorius (1770).

Filosofijos pagrindiniai bruožai ir raida

Filosofinėms pažiūroms įtakos turėjo F. Hutchesonas, A. A. C. Shaftesbury, D. Hume’as, J.-J. Rousseau, Chr. Wolffas. D. Hume’o skepticizmas paskatino I. Kantą įgyvendinti kritinės filosofijos programą. J.-J. Rousseau idėjas I. Kantas laikė alternatyva angliškajai moralinio jausmo teorijai. Ši teorija paskatino ieškoti formalių moralės principų ir atsisakyti moralumo pagrindimo moraliniu jausmu. I. Kantas atmetė daugelį Chr. Wolffo idėjų, bet rėmėsi viena pagrindinių – tik gryni proto principai leidžia tobulumą padaryti įmanomą. I. Kanto filosofijos svarbiausi bruožai – filosofijos atnaujinimo siekis tiriant proto gebėjimus ir sudėtinga, sistemiškai plėtojama terminija. Filosofijos raida skirstoma į ikikritinį (iki 1770) ir kritinį laikotarpį.

Immanuel Kant (dailininkas J. G. Beckeris, 1768, aliejus, Schillerio nacionalinis muziejus Marbache)

Ikikritinio laikotarpio filosofija

Ikikritinio laikotarpio pirmasis veikalas Mintys apie tikrąjį gyvųjų jėgų matavimą (Gedanken von der wahren Schätzung der lebendingen Kräfte 1749) yra polemika su G. W. Leibnizu ir jo sekėjais dėl kūnų bei jų judėjimo aiškinimo. Veikale Visuotinė gamtos istorija ir dangaus teorija… (Allgemeine Naturgeschichte und Theorie des Himmels… 1755) pateikė hipotezę, kad Saulės sistema kilo iš judančių dalelių ūko šiam vėstant ir dalelėms koncentruojantis į planetas ir jų palydovus. Atskirai panašią idėją iškėlė P. S. de Laplace’as (1796); vadinama Kanto-Laplace’o kosmogonine hipoteze. I. Kantas svarstė apie vienovės stoką metafizikoje. Ši nesiekianti aptikti proto pagrindų (tai turėtų būti pagrindinis tikslas) – proto paieškos joje susipynusios su svajingumu, fantazijomis ir regimybe. I. Kanto pirminės nuostatos išreikštos veikale Dvasiaregio svajos, paaiškintos metafizikos svajomis (Träume eines Geistersehers, erläutert durch die Träume der Metaphysik 1766).

Kritinės filosofijos pagrindiniai klausimai

Kritinio laikotarpio svarbiausiame veikale Grynojo proto kritika (Kritik der reinen Vernunft 1781, lietuvių kalba 1982, naujas R. Plečkaičio vertimas 2013) išdėstė savo filosofinę koncepciją. Teigė, kad ši yra nauja, radikaliai skiriasi nuo ankstesniųjų, išsprendžia skirtingų metafizinių sistemų buvusius ar galimus ginčus. Jos vartojančios metafizinius teiginius, o I. Kantas pateikiąs paties proto (jo manymu, kiekvienos metafizikos pagrindo) gebėjimo kritiką – grynojo proto kritiką. Skyrė teorinio pažinimo du lygmenis – intelektą (gebėjimas kurti sąvokas remiantis patyrimo teikiama medžiaga) ir protą (vienų teiginių išvedimas iš kitų nesiremiant patyrimu). Metafizika yra grynojo proto (apriorinio) žinojimo ar sąvokų sistema; jam priešinamas iš patirties kilęs empirinis (aposteriorinis) žinojimas – visų nesutarimų ir diskusijų šaltinis. Pažinimo esmę sudaro aprioriniai sintetiniai sprendiniai (kuriuose subjekto ir predikato ryšys nepriklauso nuo patyrimo, ankstesnis už jį), išreiškiantys būtinumą ir visuotinumą.

Pasaulio stebėjimo struktūrą, kurią, kaip tam tikrą grynojo proto lemtį ar prigimtį, pažinimo būtinąją sąlygą, net nesuvokdamas turi kiekvienas žmogus, I. Kantas vadino transcendentalumu. Siekdamas aptikti grynojo proto gebėjimo ribas atliko transcendentalinį, proto savęs paties pažinimo, tyrimą, pateikė grynųjų proto sąvokų sistemą. Jos pagrindas yra 12 kategorijų, žyminčių proto stebėjimo ir pažinimo apriorines ribas, lentelė; kategorijos suskirstytos į kiekybės, kokybės, santykio ir modalumo grupes. Transcendentalinėje estetikoje (juslumo apriorinių formų teorija) sprendė matematikos, transcendentalinėje analitikoje (fizinių objektų pažinimo loginių pagrindų teorija) – teorinio gamtos mokslo, transcendentalinėje dialektikoje (grynojo proto gebėjimų ribų teorija) – filosofijos galimybės klausimą. Veikale Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu (Prolegomena zu einer jeden künftigen Metaphysik, die als Wissenschaft wird auftreten können 1783, lietuvių kalba 1972) populiariai pateikė metafizikos idėjas.

I. Kanto etika

Etiką I. Kantas vadino dorovės metafizika, moralės metafizika, grynąja moraline filosofija. Veikale Dorovės metafizikos pagrindimas (Grundlegung zur Metaphysik der Sitten 1785, išleista lietuvių kalba pavadinimu Dorovės metafizikos pagrindai 1980) nagrinėjo kasdienį moralės supratimą, ieškojo jos teorinių, sąvokinių pagrindų. Aptarė valios, laisvės, laimės, moralės dėsnio sąvokas, pateikė savotišką moralės propedeutiką, remdamasis kasdiene patirtimi siekė atrasti grynojo praktinio proto keliamus dorovės, moralės dėsnius. Veikale Praktinio proto kritika (Kritik der praktischen Vernunft 1788, lietuvių kalba 1987 22015) išdėstė moralės sąvokų sistemą. Praktinis protas susijęs su valia ir skiriasi nuo objektus pažįstančio grynojo proto; neparodo valiai, kaip geriau pasiekti kokį nors empirinį tikslą, nėra grynojo proto praktinis taikymas. Jam valia privalanti laisvai paklusti, o ne priešingai. Išsamiai aptarė gebėjimą norėti, skyrė į praktinį konfliktą patenkančią dorovę ir asmeninę laimę. Postulavo Dievo buvimą, sielos nemirtingumą ir valios laisvę kaip anapus grynojo proto ribų aptinkamą dorovės ir laimės galimo atitikimo sąlygą.

I. Kanto estetika

Veikale Sprendimo galios kritika (Kritik der Urteilskraft 1790, lietuvių kalba 1991 22019) sistemiškai tyrė žmogaus, kaip reflektyviai patiriančios būtybės, gebėjimus. Sprendimo galia susijusi su reflektyviais sprendimais, kuriuos žmogus priima remdamasis subjektyviai išgyvenamu pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmu. I. Kantas nagrinėjo tikslingumo, grožio ir didingumo idėjas, grožį traktavo kaip moralumo simbolį. Estetinį gebėjimą spręsti apie konkretybę mąstant visumos tikslingumą siejo su grožio ir didingumo išgyvenimu. Grožį suvokti leidžia gamtos visumos refleksija, didingumą – vidinė moralinė mąstysena.

Filosofiniai religijos ir politikos klausimai

Nuo 1793 daugiau svarstė apie reiškinių pasaulį ir parodė, kaip grynojo proto principai galioja praktiškai. Remdamasis tikslingumo idėja plėtojo anksčiau iškeltas žmonijos raidos ir religinės laisvės problemas. Veikalas Religija vien tik proto ribose (Die Religion innerhalb der Grenzen der blossen Vernunft 1793, lietuvių kalba 2000) skirtas moralinei religijos interpretacijai. Straipsnyje apie teisę ir moralę Apie posakį: teorija gal ir teisinga, bet praktikoje netinkama (Über den Gemeinspruch: Das mag in der Theorie richtig sein, taugt aber nicht für die Praxis 1793, lietuvių kalba 1996), veikale Į amžinąją taiką (Zur ewigen Frieden 1795, lietuvių kalba 1989) siekė įrodyti ir išplėtoti idėją, kad teisinga teorija tinka ir praktikoje, proto principus galima taikyti praktinei tikrovei, ši privalo turėti savą, iš patyrimo nekildinamą teoriją. Šią idėją plėtojo nagrinėdamas religijos, teisės ir politikos klausimus, teigė, kad esamos praktikos turinčios artėti prie grynojo proto pateikto praktikos moralinio idealo – galutinio istorijos tikslo. Šis esąs amžinosios taikos žmonijos būklė, pilietinė etinė žmonių bendrija.

Istorijos filosofija

Istoriją suvokdamas kaip žmogaus ir žmonijos moralinę propedeutiką istorijos filosofijos idėjas išdėstė veikaluose Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu (Idee zu einer allgemeinen Geschichte in weltbürgerlicher Absicht 1785), Numanoma žmonijos istorijos pradžia (Mutmasslicher Anfang der Menschengeschichte 1786), Apie teleologijos principų vartojimą filosofijoje (Über den Gebrauch teleologischer Principien in der Philosophie 1788), Atsakymas į klausimą „Kas yra švietimas?“ (Beantwortung der Frage: Was ist Aufklärung? 1794, lietuvių kalba 1996).

Teisės ir dorovės santykio klausimas

Teisės ir dorybių teorijos veikale Dorovės metafizika (Metaphysik der Sitten 1797) pateikė Praktinio proto kritikoje išdėstytų principų praktinį išplėtimą. Jais remdamasis nagrinėjo žmogaus praktikos empirinę tikrovę. Sprendė dvejopą uždavinį: siekė pateikti grynojo praktinio proto ribas išplečiantį tikrovės dorovinį vaizdinį, kuriuo vadovaudamasis žmogus galėtų vertinti konkrečius atvejus; aptarė subjektyvių kliūčių, trukdančių praktiškai priimti teisės ir dorybių vaizdinį, pavidalus, atskleidė šių kliūčių įveikimo būdus. I. Kantui nepavyko pateikti išsamaus paaiškinimo, kaip išspręsti galimą teisės pareigų ir dorybių tikslų prieštaravimą. Jis galutinai nenustatė aiškaus santykio tarp moralės, pagrįstos vidiniu dėsniu, ir dorovės, besireiškiančios išorinėmis pareigomis (šią perskyrą įvedė G. W. F. Hegelis).

Antropologija

Veikalą Antropologija pragmatiniu požiūriu (Anthropologie in pragmatischer Hinsicht 1798, lietuvių kalba 2010) sudaro paskaitos, jis moralinės praktinės paskirties – žmogus esąs stebėtojas ir veikėjas, gebantis savo nuožiūra pažinti, įvertinti ir taisyti prigimtines duotis. I. Kantas aptarė žmogaus vidines būsenas, jo pažinimo ir troškimo pobūdį, išoriškai aptinkamą individualų, lytinį, nacionalinį, rasinį ir bendražmogiškąjį charakterį. Pateikė savistabos ir žmonių stebėjimo bei moralinio vertinimo perspektyvą.

Kiti darbai

Veikale Apie pastaruoju metu filosofijoje skambantį pagrindinį toną (Von einem neuerdings erhobenen vornehmen Ton in der Philosophie 1796) aptarė filosofijos pagrindines tendencijas nuo Platono iki suklydimus panaikinančios kritinės filosofijos, filosofiją apibūdino kaip gyvenimo mokslinę išmintį, o praktinius suklydimus – kaip nesugebėjimą susieti gyvenimo ir mokslo. Veikale Fakultetų ginčas (Der Streit der Fakultäten 1798) plėtojo idėją, kad kritinė filosofija vienintelė atitinkanti filosofijos vardą ir suteikianti pagrindą žmogaus gyvenimui. I. Kantas neužbaigė gamtos metafizikos (fragmentai išleisti pavadinimu Opus postumum 1920). K. G. Milkaus lietuvių–vokiečių, vokiečių–lietuvių kalbų žodynui (1800) I. Kantas parašė Draugo prierašą. Jame įvertino Prūsijos lietuvio ištikimybę valstybei ir teigė, kad kiekvienai tautai turi būti suteikta teisė laisvai vartoti savo kalbą. Lietuvių kalba dar išleista paskaitų rinkiniai Apie pedagogiką (Über Pädagogik 1803, lietuvių kalba 1990 22020), Politiniai traktatai (1996).

I. Kanto filosofijos įtaka

I. Kanto filosofija turėjo įtakos kantizmui, neokantizmui susiformuoti, daugumai vėlesnių filosofų (ypač K. Jaspersui, J. Rawlsui, E. Lévinui). Transcendentalumo samprata, praktinių visuotinių principų idėja remiasi šiuolaikinė socialinė, politinė filosofija, etika.

I. Kanto filosofijos tyrimai Lietuvoje

Lietuvoje kritinės filosofijos įtakos pradžia yra 1804, kai Vilniaus universitete pradėjo dėstyti J. H. Abichtas. Jis mėgino atkurti jausmo vertę, susieti jį su protu, naikinti empirinio pažinimo ir proto principų, fenomenų ir noumenų sferų, laisvės ir gamtinės būtinybės esminę perskyrą. Su I. Kantu polemizavo A. Daugirdas, svarbiausias idėjas kritikavo J. Sniadeckis. I. Kanto idėjas filosofijos istorijoje, jų formavimąsi ir poveikį tyrė P. Dovydaitis, vėliau šiuo aspektu I. Kanto filosofiją nagrinėjo V. Sezemanas, K. Rickevičiūtė, R. Plečkaitis, L. Anilionytė. P. Kuraitis mėgino I. Kanto filosofiją aktualizuoti – iš tomistinės pozicijos kritikavo jo filosofiją ir jos prielaidas. Sovietų laikotarpiu pasirodė I. Kantui skirtas straipsnių rinkinys I. Kanto filosofijos profiliai (1988). Jame nagrinėjamas kantiškosios ontologijos pobūdis (A. Šliogeris, T. Sodeika, A. Sverdiolas), parodomi nesušiuolaikinami I. Kanto filosofijos aspektai atskleidžiant transcendentalinės argumentacijos ribas (A. Degutis), matematikos sampratos ribotumus (E. Nekrašas), etinių idėjų galiojimą šiuolaikinėje moralės filosofijoje (G. Miniotaitė). I. Kanto praktinę filosofiją tyrinėjo N. Putinaitė, J. Baranova.

Atminimo įamžinimas

I. Kantas palaidotas Karaliaučiaus katedroje (1924 pastatytas I. Kanto memorialas kolonada). Jo vardu 2005 pavadintas Kaliningrado universitetas.

R: Gesammelte Schriften 23 Bde Berlin 1910–55. L: A. Gulyga Kantas Vilnius 1989; J. Baranova XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu Vilnius 2004; N. Putinaitė Paskutinioji proto revoliucija: Kanto praktinės filosofijos studija Vilnius 2004; A. Juozaitis Imanuelis Kantas. Amžinybės nebus Vilnius 2018; E. Cassirer Kants Leben und Lehre Berlin 1918; M. Heidegger Kant und das Problem der Metaphysik Bonn 1929; K. Jaspers Kant: Leben, Werk, Wirkung München 1975; H. Williams Kant’s Political Philosophy Oxford 1983; R. J. Sullivan An Introduction to Kant’s Ethics Cambridge 1995.

952

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką