Konstantinas I (skulptūrinis biustas, marmuras, apie 330, Kapitolijaus muziejus Romoje)

Konstantnas I, Flãvijus Valèrijus Konstantnas (Flavius Valerius Constantinus), Konstantnas Didỹsis 280 02 27Naisas (dabar Niš, Serbija) 337 05 27Ankirona prie Nikomedijos (dabar İzmit, Turkija), Romos imperatorius (306–337). Flavijų giminės. Imperatoriaus Konstancijaus I Chloro ir Elenos sūnus, Konstancijaus II ir Konstanso tėvas.

Valdymo pradžia

Jaunystę praleido imperatoriaus Diokleciano dvare. Po tėvo mirties 306 karių paskelbtas cezariu, 308 – augustu (t. y. vienu iš keturių Romos valdovų pagal tetrarchijos sistemą). Po atkaklių kovų su kitais valdovais (Maksimianu, Maksencijumi ir Licinijumi) 325 tapo vienvaldžiu Romos imperatoriumi.

Vidaus politika

Vidaus politikoje toliau vykdė Diokleciano reformas, stiprino dominato (neribotos valdžios) sistemą, jam talkino slapta imperatoriaus sosto taryba (Consistorium), civilinius valdininkus suskirstė pagal rangą, įsteigė pėstininkų ir kavalerijos viršininkų bei imperatoriaus rūmų kvestoriaus pareigybes, visiškai atskyrė provincijų valdytojo ir joje esančių karių viršininko funkcijas, įvykdė finansų reformą – įvedė auksinę monetą solidą, uždraudė kolonams pasitraukti nuo žemės, kurialams – nuo kurijų.

Užsienio politika

Sėkmingai kariavo su barbarais, kurie veržėsi į Romos imperiją: su frankais ir alemanais (prie Reino), gotais (prie Dunojaus, 332), sarmatais; dalį jų apgyvendino imperijos vidaus valdose, kai kuriems leido tarnauti Romos kariuomenėje ir užimti aukštas karines pareigas. Dėl patogios Bizantijos padėties (tarp Romos rytinės ir vakarinės dalių) 326–330 čia pastatydino naują miestą, pavadino jį Konstantinopoliu, įkūrė jame Senatą ir į Konstantinopolį iš Romos 330 perkėlė šalies sostinę.

popiežius Silvestras I ir imperatorius Konstantinas (1247, Keturių Vainikuotųjų Šventųjų (Santi Quattro Coronati) bazilikos Romoje freska)

Požiūris į krikščionybę

Ypač svarbus Konstantino I požiūris į krikščionybę – manoma, kad jau nuo 312 buvo krikščionis (arijonas), 313 paskelbė Milano ediktą, kuris leido laisvai išpažinti krikščionybę, suteikė Krikščionių bažnyčiai privilegijų, – bet neuždraudė senųjų kultų. Manė, kad vieninga Bažnyčia padeda išsaugoti ir imperijos vienybę, todėl rėmė Bažnyčios ortodoksus, 325 sukvietė Bažnyčios visuotinį Nikėjos I susirinkimą. Pirmų didžiųjų krikščionių bazilikų – Šv. Petro Romoje ir Šv. Kapo Jeruzalėje – fundatorius. Konstantino I krikštas ir veikla labai paspartino krikščionybės plitimą imperijoje, jis – Stačiatikių ir Armėnų apaštališkosios bažnyčių šventasis.

1412

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką