Lev Trockij

Trockij Lev (Levas Tròckis), tikr. Leiba Bronštein 1878 11 07Janivka (Kirovohrado sr.) 1940 08 21Meksikas, Rusijos socialdemokratų ir komunistinio judėjimo veikėjas, Sovietų Rusijos (vėliau SSRS) valstybės veikėjas. Pagrindinis trockizmo ideologas.

Išsilavinimas ir revoliucinė veikla

Gimė pasiturinčių žydų šeimoje. 1887–96 mokėsi Odesos, 1896–97 Nikolajevo (dabartinis Mykolajivas) realinėje mokykloje. Veikiamas narodnikų idėjų įsitraukė į revoliucinę veiklą. 1898 suimtas, kalinamas tapo marksistu. 1899 nuteistas 4 m. tremties į Rytų Sibirą. 1902 pabėgo į užsienį, Londone susipažino su V. Leninu. Nuo 1902 11 Trockio slapyvardžiu bendradarbiavo su laikraščiu Iskra. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) II suvažiavime (1903) prisidėjo prie menševikų (menševizmas), 1903 09 išrinktas į jų Centrą, netrukus tapo nefrakciniu socialdemokratu. Prasidėjus revoliucijai 1905 02 grįžo į Rusiją, nuo 1905 11 faktiškai vadovavo Sankt Peterburgo darbininkų deputatų tarybai. 1905 12 suimtas, 1906 11 nuteistas tremčiai į Rytų Sibirą, pakeliui į tremties vietą 1907 02 pabėgo į užsienį. Dalyvavo RSDDP V suvažiavime (1907 04–05), II internacionalo kongresuose Stuttgarte (1907 08) ir Kopenhagoje (1910 08–09), Zimmerwaldo konferencijoje (1915). 1908–12 Vienoje leido laikraištį Pravda, 1914–15 Paryžiuje – laikraštį Slovo (vėliau Naš golos). Siekė suvienyti į frakcijas ir sroves susiskaldžiusį Rusijos socialdemokratų judėjimą. Aštriai polemizavo su V. Leninu. Po Vasario revoliucijos 1917 05 grįžo į Rusiją, įsitraukė į Petrogrado tarybos ir vadinamųjų mežrajoncų grupės veiklą. Apkaltintas bendradarbiavimu su Vokietijos slaptosiomis tarnybomis, 1917 07 trumpam suimtas. Dar 1906 suformulavęs radikalią permanentinės revoliucijos koncepciją 1917 suradikalėjo dar labiau. Įstojo į bolševikų partiją RSDDP(b), 1917 07 išrinktas į Centro komitetą (CK). 1917 09 25–12 13 Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų tarybos pirmininkas. Tapo vienu bolševikų vadovų, inicijavo Petrogrado karinio revoliucinio komiteto sukūrimą, su kitais vadovavo jo veiklai ir bolševikų įvykdytam Spalio perversmui.

Politinė veikla ir partiniai nesutarimai

1917 11–1918 02 užsienio reikalų liaudies komisaras. Vadovavo Sovietų Rusijos delegacijai Bresto taikos derybose; jas nutraukė. 1918 03–1925 01 karo reikalų (vėliau karo ir jūrų reikalų) liaudies komisaras, Aukščiausiosios karo tarybos (nuo 1918 09 Respublikos revoliucinė karo taryba) pirmininkas. Sovietų Rusijos kariuomenės – Raudonosios armijos vienas pagrindinių organizatorių, daug prisidėjo prie bolševikų pergalės Rusijos pilietiniame kare. Kartu su kitais Rusijos komunistų partijos (bolševikų), arba RKP(b), vadovais atsakingas už bolševikų per pilietinį karą vykdytą terorą, jo naudojimą gynė knygoje Komunizmas ir terorizmas. Antikautskis (Kommunizm i terrorizm. Anti-Kautskij 1920). 1918 pabaigoje kilo L. Trockio konfliktas su J. Stalinu dėl Sovietų Rusijos kariuomenės pobūdžio, karo specialistų panaudojimo. 1919–27 priklausė Komunistų internacionalo vykdomajam komitetui. Nuo 1919 03 RKP(b) CK politinio biuro narys. 1920 03–1921 04 dar ir susisiekimo liaudies komisaras. 1921 03 vadovavo slopinant antibolševikinį sukilimą Kronštadte. Vykstant diskusijai dėl profsąjungų pasisakė už savotišką militarizuotą socializmą. 1923 10 laiške RKP(b) CK kritikavo partijos vidaus režimą, 1923–24 pralaimėjo kovą su G. Zinovjevu, L. Kamenevu ir J. Stalinu dėl įtakos ir valdžios, buvo apkaltintas noru leninizmą pakeisti trockizmu (tariamai smulkiaburžuazine ir leninizmui priešinga srove). 1926–27 vienas vadinamosios jungtinės kairiosios opozicijos vadovų, nepritarė galimybės sukurti socializmą atskirai vienoje šalyje teorijai. 1926 10 pašalintas iš RKP(b) CK politinio biuro, 1927 10 – iš CK, 1927 11 – iš RKP(b).

Veikla emigracijoje

1928 01 ištremtas į Almatą, 1929 02 – iš SSRS, 1932 neteko SSRS pilietybės. Inicijavo tarptautinį komunistinį judėjimą, alternatyvų stalininiam. Teigė, kad reikia kurti naują tarptautinę marksistinę lenininę organizaciją (1938 09 įsteigtas IV internacionalas), kad SSRS biurokratinį režimą galima nuversti tik jėga. SSRS prasidėjus stalininiam terorui kaltintas vadovavimu antisovietiniams trockistiniams centrams, špionažo, diversijų organizavimu ir kita. Mirė NKVD agento R. Mercadero 1940 08 20 ledkirčiu sužalotas į galvą.

Knygos

Išleido atsiminimus Mano gyvenimas (Moja žizn′ 1930), knygas Rusijos revoliucijos istorija (Istorija russkoj revoljucii 2 t. 1931–33), Staliniškoji falsifikacijų mokykla (Stalinskaja škola falsifikacij 1932), Išduota revoliucija. Kas yra SSRS ir kur ji eina? (Predannaja revoljucija. Čto takoe SSSR i kuda on idjot? 1937), Stalino nusikaltimai (Prestuplenija Stalina 1937), Stalinas (Stalin t. 1, 1940) ir kitas.

Veiklos vertinimas

Trockininkų (ir kai kurių tyrinėtojų) laikomas vienu didžiausių revoliucionierių, tikruoju K. Marxo, F. Engelso, V. Lenino įpėdiniu, stalinizmui alternatyvaus tikrojo komunizmo ir socializmo reiškėju, stalinistų ir 21 a. Rusijos nacionalkonservatorių – Vakarų agentu, kuris, priklausydamas bolševikų aukščiausiajai vadovybei, atstovavo Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų interesams, rengė sąmokslus ir perversmus, nukreiptus prieš SSRS santvarką ir jos vadovus.

L: I. Deutscher The Prophet Armed. Trotsky: 1879–1921 London–New York 1954, The Prophet Unarmed. Trotsky: 1921–1929 London–New York 1959, The Prophet Outcast. Trotsky: 1929–1940 London–New York 1963; Archiv Trockogo. Kommunističeskaja oppozicija v SSSR 1923–1927 Moskva 1990; V. Krasnov, V. Dajnes Neizvestnyj Trockij. Krasnyj Bonapart Moskva 2000; J. Emel′janov Trockij: mif i ličnost′ Moskva 2003; G. Čermavskij Lev Trockij Moskva 2010.

2099

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką