Paul Ricœur

Ricœur Paul (Polis Rikèras, Rikiòras) 1913 02 27Valence 2005 05 20Châtenay‑Malabry (prie Paryžiaus), prancūzų filosofas. Dr. (1950).

Išsilavinimas ir pedagoginė veikla

1930–34 studijavo Rennes’o, 1934–35 – Sorbonos universitetuose. 1948–56 dėstė Strasbūro, 1956–66 – Sorbonos, 1966–70 – Paryžiaus 10 – Vakarų Paryžiaus Nanterre’o La Défense’o, 1970–92 – Čikagos universitetuose; profesorius (1956).

Filosofijos bruožai

P. Ricœuras prisidėjo prie visų svarbiausių 20 amžiaus antros pusės filosofijos krypčių (egzistencializmo, hermeneutikos, fenomenologijos, struktūralizmo, kritinės teorijos, etikos, politinės filosofijos, teisės filosofijos, religijos filosofijos ir kitų) plėtojimo.

Ankstyvoji filosofija

Ankstyvieji jo darbai skirti žmogaus valios fenomenologinėms studijoms, kuriose jaučiama E. Husserlio, G. Marcelio ir K. Jasperso įtaka. P. Ricœuras teigė, kad žmogaus veiksmuose ir pasirinkimuose egzistuoja ir laisvė, ir nevalingi stimulai, ir visiškai jų suderinti tarpusavyje neįmanoma. Dėl šio susidvejinimo tarp begalinių galimybių ir žmogaus ribotumo atsiranda blogis ir nuodėmė. P. Ricœuro manymu, M. Heideggeris, J.‑P. Sartre’as ir kiti egzistencialistai, per daug iškeldami žmogaus transcendentiškumą, ignoravo jo ribotumą.

Hermeneutika

Vėlesni darbai rodo P. Ricœuro poslinkį nuo fenomenologijos hermeneutikos link. Mitų, metaforų ir simbolinių sistemų analizėje P. Ricœuras bandė derinti hermeneutiką su S. Freudo ir struktūralistų idėjomis. P. Ricœuras S. Freudo psichoanalizę suprato kaip ryšių tarp kalbos, patyrimo, kūniškų aistrų ir kultūros hermeneutinį tyrimą. Anot jo, psichoanalizė gali tapti įrankiu, padedančiu išversti paslėptas, pasąmonines reikšmes į aiškias, įsisąmonintas reikšmes, dekoduoti sapnus ir simbolines išraiškas. Sutikdamas su struktūralistais, kad kalba turi objektyvių bruožų, P. Ricœuras manė, kad jų požiūris į kalbą ribotas – kalbą, anot jo, reikia nagrinėti kaip diskursą, įvykio ir reikšmės dialektiką, matant kalboje ne tik objektyvumo, bet ir subjektyvumo, ir laikinumo lygmenis.

Individo tapatumo problema

Nagrinėdamas individo tapatumo problemą, P. Ricœuras teigė, kad savo ir kitų tapatumą suprantame kaip pasakojimą. Kaip literatūros kūrinio personažo ar istorinio veikėjo charakteris pateikiamas lyg užbaigta, vientisa visuma, taip ir mūsų pačių tapatumas mums esą atrodo tarsi tam tikras, sintetinantis įvairias gyvenimo detales į visumą, pasakojimas. Pasakojimo sąvoką P. Ricœuras vartojo ir grupės, tautos, ir politiniam tapatumui apibūdinti.

Veikalai

Parašė veikalus Valios filosofija (Philosophie de la volonté 2 t. 1950–60), Istorija ir tiesa (Histoire et vérité 1955), Apie interpretaciją. Esė apie Sigmundą Freudą (De l’interprétation. Essai sur Sigmund Freud 1965), Interpretacijų konfliktas. Esė apie hermeneutiką (Le Conflit des interprétations. Essais d’herméneutique 1969), Interpretacijos teorija: diskursas ir reikšmės perteklius (Interpretation theory: Discourse and the Surplus of Meaning 1976, lietuvių kalba 2000), Laikas ir pasakojimas (Temps et récit 3 t. 1983–85), Pats sau kaip kitas (Soi‑même comme un autre 1990).

R: Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas Vilnius 2001, Apie vertimą Vilnius 2010.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką