Rčardas I Liūtašidis (Richard I the Lion‑hearth) 1157 09 08Oksfordas 1199 04 06Châlus (Akvitanija), Anglijos karalius (1189–99), Akvitanijos (nuo 1168), Puatu (nuo 1172) ir Normandijos (nuo 1189) kunigaikštis. Karaliaus Henriko II Plantageneto ir Eleonoros Akvitanietės trečias sūnus. Ričardo karinis talentas pasireiškė anksti, juo jis pasinaudojo slopindamas jam tekusios Akvitanijos didikų maištus. Tapęs karaliumi su Prancūzijos karaliumi Pilypu II Augustu 1190 išvyko į trečiąjį kryžiaus žygį vaduoti Salacho ad Dino užimtos Jeruzalės. Pakeliui užėmė Siciliją ir Kiprą. 1191 07 užėmė Acre’ą (dabar Akko), bet dėl ginčų su kitais kryžininkais (prancūzais ir vokiečiais) buvo priverstas sustoti prie Jeruzalės. 1192 09 sudarė taiką su Salachu ad Dinu (kryžininkams liko Acre’a ir teisė laisvai lankyti šventąsias vietas) ir išplaukė į Angliją. Dėl audros Ričardo laivas atsidūrė prie Venecijos, iš kur jis išžygiavo sausuma, bet 1192 12 prie Vienos buvo suimtas ir įkalintas priešiškai nusiteikusio Austrijos kunigaikščio Leopoldo V, vėliau perduotas Šventosios Romos imperijos imperatoriui Henrikui VI (popiežius Celestinas III už kryžininko sulaikymą abu ekskomunikavo).
Ričardas I Liūtaširdis (Matthew Pariso Anglijos kronikų santraukos, Abbreviatio compendiosa chronicorum Anglie, 1255–59, saugoma Britų bibliotekoje, iliuminacija)
1194 sumokėjus išpirką paleistas. Grįžęs į Angliją susitaikė su broliui Jonu Bežemiu, jam nesant uzurpavusiu sostą, ir išvyko į Normandiją kariauti dėl Pilypo II Augusto pasisavintų valdų žemyne. Laimėjęs daugumą mūšių Ričardas I Liūtaširdis per menką susidūrimą buvo mirtinai sužeistas strėle. Dėl drąsos ir kartais pasireiškiančio kilniadvasiškumo, polinkio į poeziją savo laikotarpio veikėjų buvo laikomas riterio pavyzdžiu.
2271