pirmoji lietuvių abėcėlė (iš M. Mažvydo Katekizmo)

abėclė, alfabètas (pagal gr. abėcėlės pirmųjų raidžių alpha ir bēta pavadinimus), raidýnas, tam tikra tvarka išdėstytų fonetinio rašto raidžių visuma.

Istorija

Pradėjo formuotis vakarų semitų tautose. Ugarite iš 2 tūkstantmečio prieš Kristų vidurio žinoma abėcėlė paradigminiu aspektu jau galėtų būti vadinama garsine (į pagrindinį nusistovėjusia tvarka išdėstytą 30 ženklų rinkinį įėjo ne tik priebalsiai, kaip kitų vakarų semitų rašte, bet ir 2 balsiai), tačiau sintagmiškai vadovautasi ne žodžio garsų perteikimo, o priebalsiniu-skiemeniniu principu.

Vieną vakarų semitų abėcėlė – finikiečių (iš 22 priebalsių) – 2 ir 1 tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje perėmė graikai, papildę balsių ženklais sukūrė tikrai garsinę abėcėlę jau ir pagal sintagminį taikymą (raidės atitiko garsus). Šalia graikų žinoma ir kitų giminiškų abėcėlių: lidų, likų, frigų, etruskų. Vėliau graikų abėcėlės pagrindu formavosi lotynų (t. p. kitų italikų), armėnų, gruzinų, gotų, senovės slavų ir kitos abėcėlės. Garsinis raštas dabar pasaulyje labiausiai paplitęs, dauguma Europoje ir kitur vartojamų nacionalinių abėcėlių – lotynų abėcėlės modifikacijos.

Lietuvių abėcėlė

dabartinė lietuvių abėcėlė

Lietuvių abėcėlė yra kiek pakeista ir papildyta lotynų abėcėlė. 1547 M. Mažvydo pateiktoji abėcėlė turėjo 23 raides. Iki 20 a. pradžios abėcėlė keitėsi ir įvairavo. Spaudiniuose (skirtingai nuo rankraščių) ilgai (iki 18 a. pabaigos, Mažojoje Lietuvoje dar ilgiau) vartotas gotikinis šriftas.

1864–1904 Rusijos valdžia draudė Lietuvoje vartoti lotyniškus spaudmenis ir diegė kiek modifikuotą (su ė, j, ) rusų graždanką. Lietuvių abėcėlės istorijoje ypač įvairiai žymėti garsai č, š, ė, ū ir kiti, kuriems lotynų abėcėlėje nebuvo raidžių. Pvz., garsas š Mažojoje Lietuvoje iki D. Kleino gramatikos (1653) paprastai buvo žymimas raidžių junginiu ſch, vėliau įsigalėjo ß; Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iš pradžių vartota ß, kurią vėliau pakeitė sz su variantais (plg. M. S. Slavočinskio tekstuose ś, s, ſz, ſż, ſź, , ß, ſʒ, , s, śʒ); raidė š (čekų pažįstama nuo J. Huso laikų) pradėta propaguoti (kartu su č) 19 a. viduryje, tačiau plačiau imta vartoti tik 19 a. pabaigoje.

Abėcėlė, jau visiškai sutampanti su dabartine, yra J. Jablonskio 1901 Lietuviškos kalbos gramatikoje (tokia abėcėlė vartota ir Lietuviškos gramatikėlės litografuotame konspekte 1899). V. Kudirkos sudarytų rašybos taisyklių Statrašos ramsčiai (1890) abėcėlė nuo dabartinės tesiskiria tuo, kad neturi ū.

Dabartinę lietuvių abėcėlę sudaro 32 raidės.

L: P. Jonikas Iš lietuvių kalbos rašybos istorijos / Archivum Philologicum t. 8 1939; J. Palionis Lietuvių rašomosios kalbos istorija Vilnius 1995.

2701

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką