abstrãkcija (lot. abstractio – atsaja), sąvokų sudarymo operacija, mintyse atsiejant kuriuo nors požiūriu reikšmingus objektų požymius nuo nereikšmingų. Logikoje vadinama abstrahavimu. Sąvokomis mąstomi esminiai ir bendrieji objektų požymiai, todėl nuo neesminių ir atsitiktinių atsyjama. Šiame procese susidariusi sąvoka yra abstrakcija. Pagrindinės rūšys: tapatinamoji, arba apibendrinamoji abstrakcija (atsiejimas nuo objektų nepanašių, besiskiriančių požymių ir vienodų požymių išskyrimas); izoliuojamoji abstrakcija (požymio atskyrimas nuo objekto ir kitų objekto požymių); idealizacija (mąstymu sukūrimas objektų, kurių negalima sukurti patyrimu). Abstrakcijos rūšių pavyzdys: geometrinės figūros yra realioje tikrovėje egzistuojančių figūrų ribinis, tobulas atvejis. Mokslinis pažinimas neįmanomas be idealizacijos. Naudojant idealizuotus objektus galima juos tiksliai apskaičiuoti ir apskaičiavimus taikyti praktikoje, pavyzdžiui, inžinerinėse konstrukcijose. Skiriami įvairūs abstrakcijos lygmenys; aukščiausias lygmuo – abstrakcijų abstrakcijos. Abstrakcijos principas logikoje grindžia apibrėžimą abstrakcija: išskyrus kokiu nors požiūriu lygių elementų aibę, bet kuris jos elementas laikomas ir abstrakčiu turėtoju savybės, bendros visiems tos aibės elementams. Nereglamentuotas abstrakcijos principo taikymas sukelia paradoksus. Jų išvengiama apribojant abstrakcijos principą, pertvarkant teorijos kalbą. Dalis šiuolaikinių mokslų kuria abstrakčias teorijas, paskui jas interpretuoja.
314