Achajų sąjunga

Achãjų sjunga, viena iš dviejų pagrindinių helenistinės Graikijos politinių jėgų (kita – Aitolijos sąjunga).

Gindamiesi nuo piratų antpuolių 12 achajų polių 4 a. pr. Kr. sudarė sąjungą, ji suiro po Aleksandro Makedoniečio mirties, per diadochų karą. 281–280 pr. Kr. Achajų sąjunga atgimė kaip 4 polių – Tritajos, Dimės, Farų ir Patrų – federacija. 3 a. pr. Kr. antroje pusėje polių padaugėjo iki 60 – sąjunga vienijo beveik visą Peloponesą.

Poliai turėjo bendrą užsienio politiką, pilietybę, pinigų ir matų sistemas; jiems buvo garantuojama savivalda. Įstatymų leidžiamąją valdžią sudarė du kartus per metus (iki 188 pr. Kr.) Aigiono mieste, prie Dzeuso šventovės, šaukiamas visų polių atstovų susirinkimas – sinodas, t. p. svarbioms politinėms problemoms spręsti kviečiamas neeilinis visų sąjungos piliečių (nuo 30 metų) susirinkimas – sinkletas. Vykdomąją valdžią sudarė 10 renkamų demiurgų kolegija ir kasmet perrenkami du (iki 255 pr. Kr.) kariuomenės vadai strategai, laivyno ir kavalerijos vadai nauarchas ir hiparchas.

Dėl politinės įtakos Graikijoje ir ypač Peloponese Achajų sąjunga varžėsi su Aitolijos sąjunga. Labiausiai federacija sustiprėjo vadovaujant Aratui iš Sikiono (251–213 pr. Kr.), prie Achajų sąjungos jis prijungė Sikioną, Korintą, Epidaurą, Megarą, išstūmė makedoniečius iš Peloponeso. Per 227–223 pr. Kr. karą su Sparta Achajų sąjunga prarado dalį miestų. 224 atnaujinusi sutartį su makedoniečiais juos atsiėmė, tačiau už pagalbą Makedonija prisijungė Korintą.

210 pr. Kr. Achajų sąjunga sumušė Aitolijos sąjungą, 207, 201 – Spartą, 198 su Roma pasirašė karinės pagalbos sutartį, nukreiptą prieš Makedoniją. Per Romos ir Makedonijos karą (171–168 pr. Kr.) laikėsi neutralumo; Romos remiama atgavo prarastas Peloponeso žemes. 150 pr. Kr. užpuolė Spartą. Karas baigėsi įsikišusios Romos pergale ir Graikijos nepriklausomybės praradimu (146 pr. Kr.); Achajų sąjunga iširo.

879