Adolf Grünbaum
Grünbaum Adolf (Adolfas Griùnbaumas) 1923 05 15Köln 2018 11 15, Jungtinių Amerikos Valstijų mokslo filosofas. Loginio empirizmo atstovas. Filosofijos daktaras (1951), Amerikos menų ir mokslų akademijos narys (1976).
Išsilavinimas ir veikla
1938 su šeima persikėlė iš nacistinės Vokietijos į Jungtines Amerikos Valstijas. 1944 Vokietijoje dalyvavo tardant aukštus nacių pareigūnus. 1948 baigė fizikos mokslus Yale’io universitete. 1950–60 dėstė Lehigh universitete (Bethleheme). Nuo 1960 Pittsburgho universiteto filosofijos, nuo 1979 ir psichiatrijos profesorius; 1960 universitete įkūrė Mokslo filosofijos centrą ir iki 1978 jam vadovavo. Parengė daug mokslininkų (Alberto Coffa, Philipą L. Quinną, B. C. van Fraasseną ir kitus).
Tyrimų sritys ir idėjos
A. Grünbaumas tyrinėjo empirinio mąstymo principus moksle, filosofinius erdvės ir laiko, mokslo metodologijos, psichoanalizės bei psichiatrijos klausimus. Jo pažiūroms turėjo įtakos H. Reichenbacho nuostatos. A. Grünbaumas kritiškai vertino metafiziką. Knygoje Filosofinės erdvės ir laiko problemos (Philosophical Problems of Space and Time 1963) derino nuoseklų empirizmą ir šiuolaikinės fizikos laiko ir erdvės sampratą.
20 a. 8 dešimtmetyje A. Grünbaumas kritikavo K. R. Popperio mokslo filosofiją, ypač jo teiginį, kad psichoanalizė nėra mokslinė teorija. Analizavo, kokiais empiriniais standartais reikėtų vertinti klinikinius mokslus, tokius kaip psichiatrija, tyrė psichoanalizės konceptualius pagrindus, gynė jos mokslinį statusą nuo K. R. Popperio priekaištų, atmetė J. Habermaso ir P. Ricœuro hermeneutinę psichoanalizės interpretaciją.
Svarbiausi veikalai
Parašė veikalus: Šiuolaikinis mokslas ir Zenono paradoksai (Modern Science and Zenoʼs Paradoxes 1967), Geometrijos ir chronometrijos filosofinė perspektyva (Geometry and Chronometry in Philosophical Perspective 1968), Psichoanalizės pagrindai: Filosofinė kritika (The Foundations of Psychoanalysis: A Philosophical Critique 1984), Patvirtinimas klinikinėje psichoanalizės teorijoje (Validation in the Clinical Theory of Psychoanalysis 1993).
1151