Ramanáuskas Adolfas (slap. Vanagas) 1918 03 06New Britain (Jungtinės Amerikos Valstijos) 1957 11 29Vilnius (sušaudytas; iki 2018 palaidojimo vieta buvo nežinoma, palaikai identifikuoti 2018 06 07, palaidotas 2018 10 06 Antakalnio kapinėse Vilniuje), vienas žymiausių Lietuvos antisovietinių partizanų vadų. Laisvės kovotojų partizanų pulkininkas (1950). Brigados generolas (1998, po mirties). Karys savanoris (1997, po mirties).
Išsilavinimas ir veikla
1921 su tėvais grįžo į Lietuvą, įsikūrė Bielėnuose (Rudaminos vlsč., Seinų apskr.). 1937 baigė Lazdijų Žiburio gimnaziją, 1939 – Klaipėdos pedagoginį institutą, 1940 – Karo mokyklą (atsargos jaunesniojo leitenanto laipsniu). Nuo 1940 rudens dirbo Guronių (Leipalingio vlsč.), nuo 1941 10 – Aukštakalnių pradžios mokyklos mokytoju ir vedėju. Per antisovietinį 1941 Birželio sukilimą Druskininkų apylinkėse vadovavo sukilėlių būriui. 1942 04–1945 04 dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. 1945 04 25 įsitraukė į antisovietinį partizaninį judėjimą, Nemunaičio apylinkėse buvo išrinktas partizanų būrio vadu. Merkinės ir Alovės valsčiuose pavienius partizanų būrelius subūrė į kuopą (140 žm.), kuri 1945 buvo prijungta prie Dzūkų grupės. 1945 08 kuopą pertvarkius į Merkinės batalioną (8 būriai), A. Ramanauskas buvo paskirtas jo, rugsėjį – ir Merkio rinktinės vadu.
Adolfas Ramanauskas (1944)
1945 10 susituokė su Alytaus mokytojų seminarijos absolvente B. Mažeikaite, kuri tapo Dainavos apygardos partizane (slapyvardis Vanda; Vyčio Kryžiaus ordinas 2009, po mirties). A. Ramanauskas ėmėsi centralizuoti ginkluotą pogrindį Dzūkijoje. 1946 04 23–1947 07 Dainavos apygardos vado pirmasis pavaduotojas, 1947 08–09 laikinai ėjo vado pareigas, nuo 1947 09 25 buvo vadas. Rodė darbštumo ir principingumo pavyzdį – veikloje siejo pedagogo ir karininko savybes. Pagal Lietuvos kariuomenės statutą inicijavo partizanų karinį mokymą, kursus puskarininkio laipsniui gauti, rūpinosi apdovanojimais, uniformos ženklais. Organizavo partizanų laikraščius, juos redagavo (vienas arba su kitais). Rašė į partizanų spaudą: 1945 į Merkinės bataliono Trečią skambutį, 1946 – į Laisvės varpą, 1946–1947 09 – į Merkio rinktinės Mylėk tėvynę, apie 1947–49 – į Svobodnoe slovo, 1949 07–1950 – į Partizaną, 1951–52 – į Miško brolį. 1948–52 leido užsienio politinių žinių informacinius biuletenius.
Adolfas Ramanauskas‑Vanagas (1947)
1948 10 20 buvo išrinktas ir Pietų Lietuvos srities vadu. 1948 11 su Tauro apygardos vadu A. Grybinu (slapyvardis Faustas) Žemaitijoje tarėsi su jos partizanų vadais dėl Lietuvos partizanų sričių (sritis) centralizavimo ir bendros vadovybės sudarymo. 1949 02 22 Lietuvos partizanų vadų suvažiavime A. Ramanauskas buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko (J. Žemaičio, slapyvardžiu Vytautas) pirmuoju pavaduotoju, su kitais parengė ir 02 16 pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaraciją (jos autorius 2010 Lietuvos Respublikos Seimas pripažino Nepriklausomybės Akto – Kovo 11 Akto – signatarais). 1949 07 05 buvo paskirtas (09 18 patvirtintas) Lietuvos partizanų vadų suvažiavime įsteigtų Gynybos (Ginkluotųjų) pajėgų vadu. 1950 viduryje šią pareigybę panaikinus A. Ramanauskas tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju kariniams klausimams. Nuo 1952 pirmos pusės buvo Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas (J. Žemaitis atsistatydino dėl ligos).
A. Ramanauskas dalyvavo daugelyje kautynių. 1952 pabaigoje sovietinėms represinėms struktūroms Pietų Lietuvoje baigiant naikinti organizuotą partizanų pasipriešinimą, su žmona ir dukterimi slapstėsi (daugiausia Dzūkijoje). 1952–56 rašė atsiminimus Partizanų gretose (3 dalys), jie 1991 išleisti pavadinimu Daugel krito sūnų... (42007).
A. Ramanausko paieškai ir suėmimui KGB sudarė nuolat veikiančią operatyvinę grupę (vadovavo KGB 4 valdybos viršininkas P. Raslanas ir valdybos 2 skyriaus majoras N. Dušanskis); jai talkino KGB agentai (vien 1956 jų buvo užverbuota 30, vėl pradėjo veikti 20 buvusių agentų). A. Ramanauską ir jo žmoną išdavė buvęs Karo mokyklos bendramokslis, KGB agentas A. Urbonas (slapyvardis Žinomas); 1956 10 12 Kaune jie buvo suimti. Atvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą A. Ramanauskas buvo sadistiškai kankinamas, luošinamas, apgydytas vėl tardytas ir kankintas, 1957 09 25 LSSR Aukščiausiojo teismo nuteistas mirties bausme, sušaudytas šiame kalėjime. Iki 2018 palaidojimo vieta buvo nežinoma, palaikai rasti Vilniaus Našlaičių kapinėse Antakalnyje, identifikuoti 2018 06 07.
Apdovanojimai
Partizanų apdovanojimai: Uolumo juostelė (1946), Narsumo juostelė (1946; už vadovavimą Merkinės puolimui ir užėmimui 1945 12), 2 laipsnio Laisvės kovos kryžius su kardais (1949; už nuopelnus partizaniniam karui), I ir II rūšies 1 laipsnio Laisvės kovos kryžiai (1950; įteikė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumas). Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius (1998) ir Didysis kryžius (1999; abu po mirties).
Atminimo įamžinimas
1991 Kaune A. Ramanausko vardu pavadinta gatvė, 1994 Alytuje – vidurinė mokykla (nuo 2010 gimnazija; buvusi mokytojų seminarija); 2003 joje atidengtas A. Ramanausko biustas (skulptorius S. Kuzma). 1999 t. p. A. Ramanausko vardu pavadintas Nemenčinės kovinio rengimo centras (jame 2006 atidengtas A. Ramanausko paminklas, skulptorius T. Gutauskas), Merkinėje A. Ramanauskui pastatytas kryžius ir koplytstulpis (skulptorius A. D. Belevičius), 2010 – koplytstulpis partizanams ir jų vadui A. Ramanauskui‑Vanagui (skulptorius A. Česnulis), Čikagoje 2019 – paminklas A. Ramanauskui‑Vanagui (skulptorius J. Jagėla), 2020 – paminklas Antakalnio kapinėse Vilniuje (skulptorius A. Kuzma; atidengtas 10 06). A. Ramanausko atminimui sukurti filmai Partizanai (1993, režisierius E. Zubavičius), Už laisvę žuvusiems mirties nėra (2007, režisierė V. Garlinskienė).
paminklas A. Ramanauskui Nemenčinės kovinio rengimo centre (2006; skulptorius T. Gutauskas, © LATGA, 2020)
paminklas A. Ramanauskui Čikagoje (2019; skulptorius J. Jagėla)
Vanagas; -Adolfas Ramanauskas
P: A. Ramanauskas Daugel krito sūnų… Vilnius 2007. L: K. J. Čeginskas Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas Lampertheim 1993; A. Ramanauskaitė-Skokauskienė Adolfas Ramanauskas-Vanagas Alytus 2000; Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tautos ir valstybės atmintyje / sud. A. Ramanauskaitė-Skokauskienė Kaunas 2007; A. Kašėta Adolfas Ramanauskas-Vanagas, 1918–1957 / A. Ramanauskas Daugel krito sūnų… Vilnius 2007; A. Anušauskas Aš esu Vanagas Vilnius 2018.
825