Adolfas Šapoka

Adolfas Šapoka

Šapokà Adolfas 1906 02 13Grybeliai (Utenos vlsč.) 1961 03 09Torontas (palaidotas Šv. Jono lietuvių kapinėse Mississaugoje), lietuvių istorikas. Habil. dr. (1939).

Išsilavinimas ir veikla

1929 baigė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1930–31 žinias gilino Prahos universitete, 1933 Stokholmo universitete klausėsi specialių kursų užsienio istorikams; rinko medžiagą archyvuose. 1932–40 (1940 viduryje sovietų okupacinės valdžios iš darbo atleistas) dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1941–43 – Vilniaus universitete; docentas (1941).

1944 06 su šeima pasitraukė į Vokietiją (dėstė istoriją lietuvių gimnazijoje, lietuvių technikos mokykloje), 1948 apsigyveno Kanadoje. 1949–61 savaitraščio Tėviškės žiburiai vyriausiasis redaktorius.

Buvo Lituanistikos instituto Istorijos skyriaus vedėjas, Kanados lietuvių bendruomenės tarybos narys, dalyvavo Lietuvių katalikų kultūros draugijos, ateitininkų veikloje. Rašė į Lietuvių enciklopediją.

Publikacijos

Svarbiausios studijos: Lietuva iki Vytauto (parodytas Lietuvos valdovų siekis prisijungti prie krikščioniškosios Europos), Vytauto vieta mūsų istorijoje (abi kolektyvinėje monografijoje Vytautas Didysis, 1350–1430 1930 21988), Valstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai Jogailos laikais, Kultūriniai lietuvių ir lenkų santykiai Jogailos laikais (abi kolektyvinėje knygoje Jogaila 1935 21991; redaktorius A. Šapoka), Atsakingieji Lietuvos politikos vadai reformų Seimo metu (1936; apie 18 a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimus), Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos (1938; teigė, kad ir po Liublino unijos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė savarankiškumą), Jonušas Radvila ir Švedija, Gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva, Bajoriškoji „demokratija“, Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII amžiaus antroje pusėje (visos 1941).

Reikšmingiausia lietuvių istoriografijoje A. Šapokos ir kitų jaunų istorikų pirmą kartą parašyta mokslinė sintetinė Lietuvos istorija (1936; 31950 Vokietijoje, fotografuotiniai leidimai 1988 Kaune, 1989 ir 1990 Vilniuje); dėl šio veikalo didelio populiarumo įsigalėjo pavadinimas Šapokos istorija. Joje pateiktas politinės istorijos modelis, objektyviai išnagrinėta Lietuvos, Lietuvos Didžiosios Kunigaiktystės valstybingumo kūrimas, įtvirtinimas ir raida, jungimasis į Vakarų Europos civilizaciją. A. Šapoka, kaip ir Z. Ivinskis, K. Avižonis, sugebėjo moksliškai atkurti Lietuvos, kaip istorijos subjekto, reikšmę, ypač 1385–1795 laikotarpiu (jį ignoravo rusų, lenkų ir vokiečių istoriografijos). Pasižymėjo analitiškai sintetiniu mąstymu, logiškumu, pirminių istorijos šaltinių iš archyvų panaudojimu ir jų kritišku vertinimu. Vadovautasi principu raskim lietuvius Lietuvos istorijoje. Šis kapitalinis veikalas tenkino modernios lietuvių tautos poreikius, turėjo didelę reikšmę išsaugant istorinę savimonę sovietinės okupacijos metais.

Emigracijoje A. Šapoka parašė populiarių studijų apie Lietuvą, šią šalį ir lietuvių tautą (1946, anglų kalba 1948), Vilnių (1954, 1963, anglų kalba 1962). 1990 Vilniuje išleista (spaudai parengė A. Tyla) disertacija 1655 m. Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais.

Atminimo įamžinimas

1997 A. Šapokos vardu pavadinta Utenos gimnazija.

Adolfas Šapoka (Naujoji Romuva, 1936)

-Adolfas Šapoka

R: A. Šapoka Raštai Vilnius 2008. L: Z. Ivinskis Adolfo Šapokos darbai Lietuvos istorijos srityje / Aidai 1961 nr. 6; B. Kairienė Istoriko Adolfo Šapokos gyvenimas ir veikla Utena 2002; M. Šapoka, G. Šapoka Istorikas Adolfas Šapoka ir jo darbų bibliografija Punskas 2006.

903

683

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką