Adùtiškis, miestelis Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, 28 km į rytus nuo Švenčionių, prie Baltarusijos sienos; seniūnijos ir parapijos centras. 689 gyventojai (2011). Miestelis išsidėstęs ant kalvų prie Kamojos upės, šlaitai raguvoti. Netoli miestelio yra Antanų giria, kuri nusidriekia toli į Baltarusiją ir jungiasi su Polocko lygumos giriomis. Pabradės–Pastovių geležinkelis ir jo atšaka į Didžiasalį (veikė iki 2003); plentas į Švenčionis. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (pamaldos lietuvių ir lenkų kalbomis). Trikotažo įmonė (iki 1992 linų fabrikas), urėdija, paštas, vaistinė (nuo 1885), ambulatorija, kultūros namai (nuo 1956), biblioteka (nuo 1945), pagrindinė mokykla (1955–2016 vidurinė), vaikų lopšelis-darželis, muitinė, pasienio užkarda.

Adutiškio herbas

Istorija

Adutiškio dvaras minimas 14 amžiuje. Nuo 1526 valdė J. Radvila, vėliau buvo Kiškų dvaro centras. 1526 suteikta privilegija rengti turgus ir laikyti smuklę. 1608 atiteko Vilniaus vyskupijos kapitulai. Prie dvaro išaugo miestelis.

Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia Adutiškyje

16 a. pastatyta katalikų bažnyčia. Nuo 19 a. pabaigos Adutiškis – valsčiaus centras. 1920 okupuotas Lenkijos, buvo vienas lietuvių veiklos centrų Vilniaus krašte. Veikė lietuviška mokykla, biblioteka, skaitykla, Lietuvių Šv. Kazimiero ir Ryto draugijų skyriai. Vargonininkas L. Bielinis subūrė parapijos chorą, dūdų orkestrą. Lietuvybę daugiausia propagavo lietuviai kunigai, ypač A. Burba, B. Krištaponis. 1939–40 Adutiškis priklausė Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai. 1944 sudegė. Sovietinės okupacijos metais apylinkės centras (nuo 1950). 1975 prie Adutiškio buvo prijungtas Naujojo Adutiškio miestelis. 1897 buvo 2247, 1931 – 1539, 1959 – 845, 1970 – 839, 1979 – 1058, 1989 – 1023, 2001 – 778 gyventojai.

598

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką