advokãtas (lot. advocatus), asmuo, turintis teisę teikti teisinę pagalbą asmenims, organizacijoms.
Veikla
Rengia teisinius raštus, teikia teisines konsultacijas, rašo skundus, pareiškimus, gina teisiamuosius teisme, atstovauja civilinio ieškovo, atsakovo, nukentėjusiojo interesams civilinėse, baudžiamosiose ir administracinėse bylose. Daugelyje valstybių yra advokatai, teikiantys teisines konsultacijas ir rengiantys gynybos bylas (Didžiojoje Britanijoje solisitorius, Prancūzijoje – patikėtinis), ir advokatai, dalyvaujantys teisminiuose ginčuose (Didžiojoje Britanijoje baristeris, Prancūzijoje – advokatas).
Tiek civilinės teisės tradicijos šalyse, tiek bendrosios teisės šalyse praktikuoti aukščiausiuosiuose teismuose leidžiama tik ribotai teisininkų grupei.
Advokatų instituto raida
Advokatų buvo jau senovės Romoje. Iš pradžių advokatas vadintas globėju, patronu, vėliau – gynėju teisme. Viduriniais amžiais Europoje galėjo atstovauti šalims tik civiliniuose procesuose. Rusijoje advokatas (striapčij) buvo žinomas 15 amžiuje.
Advokatai Lietuvoje
Lietuvoje teisę verstis advokato praktika ir įrašymo į praktikuojančių advokatų sąrašą tvarką nustato Advokatūros įstatymas (2004). Advokatu gali būti Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, 2 metus teisinio darbo stažą arba 2 metus advokato padėjėjo praktiką ir išlaikęs advokato kvalifikacinį egzaminą, turintis nepriekaištingą reputaciją ir mokantis valstybinę kalbą. Advokatas privalo apsidrausti civilinės atsakomybės draudimu (minimali suma 29 tūkstančiai eurų), turėti nuolatinę darbo vietą.
Pagal Europos Bendrijos steigimo sutartį Europos Sąjungos valstybių narių teisininkai, turintys savo valstybės kompetentingos institucijos suteiktą teisininko profesinį vardą, gali laikinai teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje. Užsienio valstybių advokatai verstis advokato praktika Lietuvoje gali tik pagal Lietuvos Respublikos tarptautinės teisinės pagalbos sutartis.
Naudodamasis įstatymo numatytomis gynimo priemonėmis ir būdais advokatas privalo išaiškinti kaltinamąjį teisinančias ar jo kaltę lengvinančias aplinkybes. Nepilnamečių ir riboto veiksnumo asmenų bylose advokatas gali dalyvauti nuo kaltinimo pateikimo momento, kitais atvejais – nuo parengtinio tardymo pabaigos. Advokato elgesį reglamentuoja profesinės etikos kodeksas ir Advokatūros įstatymas. Advokatas gali atsisakyti prisiimtų įsipareigojimų tik dėl svarbių priežasčių (jei klientas reikalauja jo interesus ginti neteisėtomis priemonėmis ar būdais, prašo kelti reikalavimus, prieštaraujančius įstatymams ar visuotinai pripažintoms moralės normoms, jei yra įsitikinęs, kad dėl nepakankamos kvalifikacijos negalės tinkamai atlikti pavesto darbo).
Advokatų instituto raida Lietuvoje
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atsirado 16 a. ir buvo vadinamas prokuratoriumi, vėliau patronu. 18 a. bajorų teisme advokatauti galėjo tik bajoras, kituose teismuose – miestietis. 1864 Lietuvoje (kaip ir visoje Rusijos imperijoje) įvestos 2 kategorijos: prisiekusysis ir privatusis. Advokatas vadovavosi 1864 Rusijos imperijos teismų statutais.
Iki 1933 Lietuvoje buvo prisiekusieji advokatai, jų padėjėjai ir privatieji advokatai. Priėmus Teismų santvarkos įstatymą (1933) prisiekusieji advokatai ir jų padėjėjai, kurių darbo stažas daugiau arba lygiai 5 metai, tapo advokatais, o privatieji advokatai – privačiaisiais gynėjais. Advokatai turėjo teisę vesti bylas visuose teismuose, privatieji gynėjai – tik savo apygardos teisme ir to teismo apylinkės teismuose. Apeliaciniuose rūmuose privatieji gynėjai turėjo teisę vesti tik tas bylas, kurias vedė apygardos teismuose. Vyriausiajame tribunole vesti bylas advokatas galėjo tik gavęs jo leidimą. 1940 Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą advokatų ir privačiųjų gynėjų institutai buvo panaikinti, o Lietuvos advokatūra pertvarkyta SSRS advokatūros pavyzdžiu.
advokatavimas