aerodinãmika (aero… + dinamika), aeromechanikos šaka, tirianti oro (dujų) judėjimo dėsnius, mechaninę ir šiluminę oro (dujų) ir jame judančių kietųjų kūnų sąveiką bei šiuos kūnus veikiančias aerodinamines jėgas. Lengviausia aerodinamikos teorijos lygtis spręsti, kai oras laikomas nespūdžiu. Tačiau tokiu būdu gauti sprendiniai dažnai nesutampa su eksperimentų rezultatais. Siekdamas patikslinti skaičiavimus 1904 L. Prandtlis pasiūlė orą skirstyti į dvi sritis: didelės klampos ribinį sluoksnį prie aptekamo kūno paviršiaus ir tolesnę neklampią sritį. Remiantis L. Prandtlio hipoteze ir lygtimis, nusakančiomis idealiųjų dujų judėjimą ribiniame sluoksnyje, galima gana tiksliai išspręsti daugelį aerodinamikos uždavinių, nors toks skaičiavimo būdas ne visai atitinka realiųjų dujų tekėjimą; jis netinka sudėtingų formų kūnams ir turbulentiniam tekėjimui. Tada naudojamasi eksperimentine aerodinamika: laboratorijose empiriškai tiriami modeliai. Įtvirtintas mažų gabaritų modelis aerodinaminio vamzdžio pūstuvais apipučiamas oru, judančiu tokiu greičiu, kokiu turėtų judėti modelis. Iš aerodinaminių spektrų (oro greičio ir slėgio pasiskirstymo modelio paviršiuje) sprendžiama apie sūkurių susidarymą, jų atitrūkimą, apie tankio šuolius, kartu ir apie modelio tinkamumą. Greičiai ir slėgiai matuojami Pitot ir Prandtlio vamzdeliais, mikromanometrais, optiniais prietaisais, jų pulsacijos užrašomos elektriniais metodais. Taikomosios aerodinamikos šakos: lėktuvo aerodinamika tiria lėktuvą ir jo dalis veikiančias jėgas bei jų momentus, lėktuvo stabilumą ir balansavimą, variklio trauką, pramoninė aerodinamika – ventiliatorių, orpūčių, dujų turbinų, vėjo variklių, ežektorių darbą, t. p. aerodinamines jėgas, kylančias judant automobiliams, traukiniams, vėjo apkrovą pastatams, statiniams, superdinamika – kūnų judėjimą labai retoje atmosferoje.

Istorija

Aerodinamika susiformavo tik 20 a. pradžioje atsiradus aviacijai ir išplėtojus teorinę hidrodinamiką, kurios dalis yra teorinė aerodinamika. Vakarų Europoje teorinius aerodinamikos pagrindus sukūrė L. Euleris, J. L. de Lagrange’as, G. G. Stokesas. Tolesnė aerodinamika ir aerodinaminio pasipriešinimo teorijos pažanga siejasi su D. Bernoullio, J. L. R. d’Alembert’o darbais. 1940–50 sukūrus viršgarsinius aerodinaminius vamzdžius ypač smarkiai pradėjo plėtotis taikomoji lėktuvo aerodinamika. Nustatyta, kad veiksmingiausias būdas įveikti banginį pasipriešinimą yra kuo mažesnio storio ir smailesni strėliniai sparnai. Kuriant vertikalaus kilimo ir tūpimo lėktuvus ištirtas vertikalaus keliamojo variklio išmetamų dujų srauto poveikis sparno ir viso lėktuvo aptekėjimui. Vis daugiau krovinių gabenant orlaiviais, degalams taupyti buvo tobulinamos lėktuvų aerodinaminės charakteristikos, didinamas variklių dvikontūriškumas, panaudotas oro sraigtas-ventiliatorius. Aerodinamikos tyrimo centrų yra Jungtinėse Amerikos Valstojose, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Japonijoje, Vokietijoje. Svarbiausi periodiniai leidiniai: Jungtinėse Amerikos Valstijose – AIAA Journal (nuo 1963); Prancūzijoje – Technique et Science Aéronautiques et Spatiales (nuo 1943); Rusijoje – Izvestija AN. Mechanika židkosti i gaza (nuo 1966).

6

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką