aerofotogrãfinė núotrauka, aerofotonúotrauka, Žemės paviršiaus dalies vaizdas, gautas specialia fotokamera iš skraidymo aparato.
Pagal fotokameros ašies orientavimą būna vertikalioji (planinė) arba įstrižoji (perspektyvinė), pagal objektyvų skaičių – vienaobjektyvė ar daugiaobjektyvė, pagal spektro sritį – infraraudonoji, regimoji, radiolokacinė, pagal fiksavimo būdą – kadrinė, vientisoji, panoraminė. Fotogrametrijos tikslams daugiausia daroma vertikalioji aerofotografinė nuotrauka, kurios ašis keliais laipsniais (paprastai mažiau kaip 3°) gali nukrypti nuo svambalo linijos. Jei vietovė lygi, ši aerofotografinė nuotrauka prilygsta topografiniam žemėlapiui. Kalnuotoje vietovėje vertikalioji ir įstrižoji aerofotografinių nuotraukų yra skirtingų mastelių, objektų forma ir matmenys iškraipomi. Darant aerofotografinę nuotrauką naudojamasi globaline padėčių nustatymo sistema (GPS), kuri padeda palaikyti reikiamą skrydžio aukštį ir kryptį, nustatyti fotokameros objektyvo koordinates. Tarpas tarp ekspozicijų ir ilgiausia ekspozicijos trukmė apskaičiuojama pagal lėktuvo greitį taip, kad gautųjų aerofotografinių nuotraukų tam tikra dalis viena kitą dengtų. Tokių dengtų aerofotografinių nuotraukų eilė sudaro maršrutą, o jų dengimas išilgai maršruto vadinamas išilgine sanklota. Atgal skrendama maždaug tokiame pat aukštyje lygiagrečiai pirmajam maršrutui; šio maršruto aerofotografinės nuotraukos turi dengti dalį I maršruto aerofotografinių nuotraukų (skersinė sanklota).
aerofotografinė nuotrauka: Bx – atstumas tarp fotografavimo centrų, By – atstumas tarp maršrutų ašių, px – išilginė sanklota, py – skersinė sanklota, px3 – triguba išilginė sanklota, Lx, Ly – fotografuojamo objekto matmenys
Išilginė sanklota turi užimti apie 60 % gretimų aerofotografinių nuotraukų (apie 20 % aerofotografinių nuotraukų sudaro trigubą išilginę sanklotą), skersinė sanklota apie 30 %.
vertikalioji aerofotografinė nuotrauka
Aerofotografinių nuotraukų kokybė ir apimtis sužinoma jas montuojant pagal sanklotinių dalių tapačius taškus – sudaroma apžvalginė mozaika. Aerofotografinių nuotraukų matmenys paprastai 18 × 18, 24 × 24, 30 × 30 centimetrų. Iš aerofotografinių nuotraukų fotogrametrijos metodais sudaromi stambaus ir vidutinio mastelio žemėlapiai (nuo 1:500 iki 1:50 000). Iš 2 gretimų sanklotinių aerofotografinių nuotraukų sudaryto stereomodelio galima nustatyti Žemės paviršiaus taškų aukštį. Iš aerofotografinių nuotraukų gaunama informacijos dirvožemininkams, geologams, miškininkams, geografams ir kitiems specialistams.
Lietuvoje
Lietuvoje aerofotografines nuotraukas daro Aerogeodezijos institutas Kaune. Skaitmeninių fotografinių vaizdų savybės, gavyba, apdorojimo metodai pateikti Birutės Ruzgienės vadovėlyje Fotogrametrija (2008).
1683