aerožvalgýba, Žemės gelmių tyrimai geofiziniais metodais iš skraidymo aparatų. Dažniausiai naudojami magnetiniai (aeromagnetinė nuotrauka), radiometriniai (radiometrinė žvalgyba) ir elektriniai (elektrinė žvalgyba) metodai. Radiometriniai metodai naudojami radioaktyviųjų naudingųjų iškasenų telkinių žvalgybai. Aeroelektrinei žvalgybai paprastai naudojama žemo dažnio (5–4000 Hz) aparatūra. Elektrinis laukas sukuriamas vienu iš šių būdų: ant žemės nutiesiamas elektros kabelis, o signalų imtuvas būna skraidymo aparate (labai ilgo kabelio metodas), sužadinimo generatorius ir imtuvas yra viename skraidymo aparate (indukcinis metodas), sužadinimo generatorius ir imtuvas yra skirtinguose skraidymo aparatuose (besisukančio magnetinio lauko metodas). Pastarasis metodas yra efektyviausias, nes galima tirti Žemės gelmes iki 500 m gylio, bet jis brangus. Aerožvalgybos darbams paprastai pritaikomi lėtieji lėktuvai arba sraigtasparniai, kuriuose montuojama įvairių (magnetinio, radiometrinio ar elektrinio) metodų aparatūra kartu su tiksliais radionavigaciniais (dažnai ir su fotogrametrijos) prietaisais. Tyrimų gylis priklauso nuo naudojamo metodo, bet dažniausiai būna iki kelių dešimčių metrų nuo Žemės paviršiaus. Aerožvalgyba nėra tokia patikima kaip žvalgyba Žemėje, bet spartesnė. Aerožvalgybos metodais ieškoma rūdinių naudingųjų iškasenų, vandens sankaupų (lęšių), pamatinių uolienų, kai jas dengia purios nuogulos; aerožvalgyba t. p. daroma kartografijos tikslams. Labiausiai išplėtota Kanadoje ir Švedijoje.
710