agnosticizmas

agnosticzmas (gr. agnōstos – nepažinus), filosofijoje – nuostata, kad tikrovės pažinti neįmanoma.

Terminas

Agnosticizmo terminą 19 amžiuje įvedė anglų gamtininkas T. H. Huxley. Jis teigė nerandąs argumentų, patvirtinančių arba paneigiančių žmogaus sielos nemirtingumą.

Agnosticizmas antikoje

Agnosticizmo užuomazgų esama senovės graikų sofistų požiūryje, jog įmanoma įrodyti bet kokio teiginio ir teisingumą, ir klaidingumą. Agnosticizmo bruožų galima įžvelgti senovės skeptikų filosofijoje, skelbiančioje, kad tik nuoseklus bet kokio sprendimo apie tikrovę vengimas gali laiduoti žmogui laimingą gyvenimą.

Agnosticizmas naujaisiais amžiais

Naujaisiais amžiais agnosticizmas ryškiausiai atsispindėjo D. Hume’o filosofijoje. Anot jo, pažįstame tik savo pojūčius, todėl nieko negalime žinoti apie už tų pojūčių egzistuojančią tikrovę. Šį požiūrį savaip plėtojo I. Kantas, atskyręs daiktą savaime ir reiškinį. Anot I. Kanto, pažindamas žmogus ne atvaizduoja nuo sąmonės nepriklausomą tikrovę (daiktą savaime), o konstruoja žinių sistemą (reiškinį), kurios pobūdį nulemia pačios sąmonės apriorinė sąranga. Daiktą savaime žmogus atskleidžia ne pažinimu, o dorovine veikla, kurią I. Kantas laiko svarbesne už pažinimą.

Agnosticizmas religijos filosofijoje

Religijos filosofijoje agnosticizmu vadinamas požiūris, neigiantis Dievo pažinimo galimybę, bet ne jo egzistavimą.

1076