agronòmija (agro… + gr. nomos), su žemės ūkio augalų auginimu susijusių mokslų visuma (agrochemija, agrofizika, agrometeorologija, augalininkystė, augalų apsauga, bitininkystė, daržininkystė, dirvotyra, pievininkystė, sėklininkystė, selekcija, sodininkystė, žemdirbystė). Agronomija tyrinėja žemės ūkio augalų savybes, augimo sąlygas, nustato jų gerinimo būdus bei priemones, remiasi lauko bandymais, naudojasi žemės ūkio gamybos patyrimu. Tokios patirties jau buvo sukaupta senovės vergvaldinėse valstybėse (Egipte, Graikijoje, Romoje). Ją savo raštuose apibendrino L. J. M. Kolumela (Roma). Feodaliniais laikais agronomijos lygis iš esmės nepakito. Agronomijos pažangą labiausiai lėmė gamtos ir technikos mokslų raida. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje agronomijos raidai ypač buvo svarbūs augalų mitybos tyrimai. J. Priestley (Didžioji Britanija), J. Senebier ir N. T. de Saussure’as (Šveicarija) nustatė, kad augalai iš oro asimiliuoja anglies dioksidą. Anksčiau buvo manoma, kad anglį augalai gauna tik iš dirvožemio organinės medžiagos. J. B. van Helmontas (Olandija), N. T. de Saussure’as, J. B. Boussingault (Prancūzija), J. F. von Liebigas (Vokietija) nustatė, jog augalai šaknimis siurbia iš dirvožemio vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis; J. F. von Liebigas siūlė naudoti dirbtines mineralines trąšas. Didžiojoje Britanijoje A. Youngas ragino atsisakyti juodųjų pūdymų ir jų vietoj dirvožemiui pagerinti patarė auginti ankštinius augalus, pašarinius runkelius, ropes, bulves. Vokietijoje J. C. Schubartas propagavo dobilų auginimą, A. Thaeras, remdamasis žemės ūkio augalų skirtinga įtaka dirvos derlingumui, ragino juos auginti kaitaliojant (po varpinių javų auginti bulves, kitus kaupiamuosius, ankštinius, o po pastarųjų – varpinius javus). Rusijoje A. Bolotovas ir I. Komovas siūlė vietoj trilaukės taikyti daugialaukę sėjomainą, auginti pašarinius augalus, laukus gausiau tręšti mėšlu, plėtoti gyvulininkystę. Jų darbai padėjo atsirasti naujoms intensyvesnėms žemdirbystės sistemoms. Didžiojoje Britanijoje H. Davy pirmasis pradėjo dirvožemio fizikinių savybių tyrimus, kurie paskatino tobulesnių žemės dirbimo technologijų atsiradimą. 19 a. viduryje ir antroje pusėje pradėjo plėtotis augalininkystė. Ne tik daržuose, bet ir laukuose pradėta auginti bulves, cukrinius runkelius, saulėgrąžas, geltonžiedžius lubinus, seradėles, įrengti sėtines pievas ir kultūrines ganyklas. Buvo sukurti sėklininkystės teoriniai pradmenys. Pirmoji pasaulyje sėklų kontrolės stotis 1869 įsteigta Vokietijoje, 1877 – Sankt Peterburge, Rygoje ir Tartu. Prancūzų botanikas J. P. de Tournefort’as pirmą kartą nustatė, kad žemės ūkio augalų ligas sukelia parazitai. Fitopatologijos (augalų ligų mokslo) pradininkas buvo H. A. de Bary (Vokietija), įrodęs, kad daugelio ligų sukėlėjai yra mikroskopiniai grybai. Dirvotyros plėtrai daug padarė V. Dokučiajevas (Rusija). Jis 1886 nustatė dirvožemio susidarymo ir jo tipų geografinio paplitimo dėsningumus, pateikė genetinę dirvožemio klasifikaciją. 19 a. pabaigoje atsirado žemės ūkio mikrobiologija. 1886 H. Hellriegelis (Vokietija) įrodė ankštinių augalų ir gumbelinių bakterijų simbiozę. S. Vinogradskis (Rusija) atrado chemosintezę ir dirvožemyje azotą fiksuojančias anaerobines bakterijas. 1883 M. W. Beijerinckas (Olandija) iš ankštinių augalų šaknų išskyrė ir išaugino gumbelines bakterijas; tai paskatino bakterinių preparatų gamybą. Šie moksliniai atradimai 19 a. pabaigoje skatino plėsti ankštinių pasėlių plotus žaliosioms trąšoms ir pašarui, t. p. privertė pažvelgti į žemės dirbimą ne vien kaip į mechaninį procesą, bet kaip į priemonę mikroorganizmų veiklai dirvoje reguliuoti. Dirvos mikroorganizmų aktyviajai veiklai pailginti nuo 19 a. pabaigos buvo gerokai paankstintas žemės ruošimas sėjai. Atsirado naujų žemės dirbimo technologijų: ražienų skutimas, rudeninis arimas, kultivavimas, lėkščiavimas, podirvio purenimas.
Kartu su žemdirbyste atsiradusios selekcijos moksliniai pagrindai sukurti tik 20 a. pradžioje. Jos kūrėjai: W. L. Johannsenas (Danija), paskelbęs grynųjų linijų teoriją, H. Nilssonas-Ehle (Švedija), išaiškinęs dominuojančių genų sąveiką, N. Vavilovas (Rusija), nustatęs kultūrinių augalų kilmės centrus ir atradęs homologinių eilių dėsnį, leidžiantį numatyti selekcinės medžiagos galimas savybes. Pirmoji selekcijos stotis Europoje įsteigta 1886 Svalöve (Švedija). 1903 prie Maskvos žemės ūkio instituto D. Rudzinskas įsteigė pirmąją Rusijoje selekcijos stotį. 20 a. pradžioje pradėti piktžolių biologijos ir kovos su jomis būdų tyrimai. Atrastos hormoninės cheminės medžiagos, labai veiksmingai naikinančios piktžoles. 20 a. pradžioje V. Goriačkinas (Rusija) paskelbė pirmuosius teorinės žemės ūkio mechanikos darbus, kurie turėjo didelę įtaką žemės ūkio mašinų konstravimui ir darbo kokybės vertinimui. Sukurta prie traktorių kabinamų žemės ūkio mašinų, kurios padidino darbo našumą ir pagerino žemės trupinimą, apvertimą, piktžolių naikinimą, pastorėjo ariamasis sluoksnis. 20 a. antroje pusėje pradėtos naudoti organinės biologiškai aktyvios cheminės medžiagos: žemdirbystėje – sisteminiai herbicidai, augalininkystėje – augimo reguliatoriai, retardantai, konservantai, selekcijoje – cheminiai mutagenai, augalų apsaugoje – sisteminiai insekticidai ir fungicidai, feromonai, repelentai. Atrasti labai veiksmingi selekcijos metodai: ląstelių ir audinių kultūros, genų inžinerija. Mechanizuotas lauko augalų auginimas. Tobulinamas žemės ūkio augalų derliaus prognozavimas. M. E. Mitscherlichas (Vokietija) pirmasis matematiškai įrodė kiekybinę derliaus priklausomybę nuo visų vegetacijos faktorių ir galimybę formuoti žemės ūkio augalų derlių.
229