Arijos istòrija
Ikiistoriniai ir senovės laikai
Lia Fáil (Lemties akmuo) ant Taros kalvos Meatho grafystėje (pirmas tūkstantmetis po Kr.; pagal tradiciją – airių karalių vainikavimo vieta)
Dabartinės Airijos teritorijoje žmonės apsigyveno šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų. Trečiame tūkstantmetyje pradėjo verstis žemdirbyste, antrame tūkstantmetyje išmoko apdoroti varį, vėliau bronzą. Apie 600–500 pr. Kr. atsikėlę keltai naudojo geležį.
Keltiškos goidelų (geilų), belgų, britų, piktų, bretonų ir kitos gentys išplito visoje saloje ir susimaišė su senaisiais gyventojais. Apie 200 pr. Kr. geilai pradėjo salą vadinti Éire. Apie 1 a. pr. Kr. susikūrė pirmieji keltų valstybiniai dariniai (karalystės): Alsteris, Konachtas, Rytų ir Vakarų Lensteris, Mansteris. Romėnų užkariavimų Airija išvengė. Apie 4 a. iškilo bretoniška Taros karalystė, ją valdžiusi O’Neillų giminė pradėjo tituluotis vyriausiais Airijos karaliais. Misionieriai iš Galijos pradėjo skleisti krikščionybę; 432 popiežiaus atsiųstas vyskupas Patrikas įkūrė vyskupiją (nuo 1152 arkivyskupija) Armaoje (dabartinė Šiaurės Airija). Formavosi savita, klaninei visuomenės organizacijai pavaldi Airių Bažnyčia (klanas iš savo žmonių rinko vyskupą, popiežius jo netvirtino). Klestėjo vienuolynai, turėję aukšto lygio mokyklų.
Newgrangeʼo koridorinė kapavietė (apie 3200 pr. Kr., Boynės archeologinio ansamblio dalis)
Viduriniai amžiai
šv. Patriko statula (2000) ant Taros kalvos Meatho grafystėje
Nuo 6 a. airių vienuoliai skleidė krikščionybę Škotijoje, Anglijoje, Burgundijoje, Italijoje ir Vidurio Europoje (airių vienuolių misijos). 795 Airiją pradėjo puldinėti normanai. 9 a. pirmoje pusėje jie užkariavo visą Airiją, tačiau vidurinėje jos dalyje neįsitvirtino. Pietryčių ir pietvakarių pakrantėje prekybai su žemynu normanai įkūrė uostus – Waterfordą (814), Dubliną ir Annagassaną (838), Korką (9 a. vidurys) ir Limericką (920). 968 praradę Limericką ir 1014 pralaimėję Clontarfo mūšį, Airijos pietuose ir šiaurėje jie neteko valdžios. Kilusią Airijos karalių tarpusavio kovą dėl valdžios laimėjo Konachto valdovas R. O’Connoras ir tapo pirmosios karalių dinastijos pradininku. 1169 į Airiją pradėjo veržtis anglai ir normandai; į pietus nuo Wexfordo jie įkūrė pirmąsias kolonijas (Peilis). 1171 Airijoje išsilaipino Anglijos karalius Henrikas II Plantagenetas ir pritariant popiežiui pasiskelbė jos valdovu. Jo valdžią airiai formaliai pripažino (išskyrus šiaurinę Airiją). 1200 įkurtas Airijos iždas, 1232 lordo kanclerio teismas.
13 a. pirmoje pusėje sala padalyta į grafystes, nuo 1262 veikė anglų ir normandų kolonistų renkamas Airijos parlamentas. Airius valdė klanų vyresnieji, iš kurių tik Desmondo, Dramondo ir Kildare’io valdovai formaliai buvo Anglijos Lordų Rūmų nariai. Negausūs užkariautojai sparčiai asimiliavosi tarp vietinių gyventojų, todėl 1366 buvo priimtas Kilkenny statutas, kuris kolonistus atskyrė teisiškai: jiems uždrausta tuoktis su vietiniais gyventojais, kolonizuotoje teritorijoje kalbėti airiškai, krikštytis airiškais vardais.
Anglijos valdymas
Airių kariai ir valstiečiai (akvarelė, 1521, dailininkas A. Düreris)
15 a. pabaigoje Airiją pradėjo puldinėti Tiudorai. 1536–37 Henrikas VIII privertė Airijos parlamentą pripažinti jį ir Airijos Bažnyčios vadovu. Prievartinė reformacija buvo viena svarbiausių 1559, 1568–83 sukilimų, Tyrone’o ir Tyrconnelio sukilimo (1593–1603) ir Airių sukilimo (1641–52) priežasčių. Juos slopinant Airija buvo galutinai užkariauta. 1691 katalikai neteko visų pilietinių ir ekonominių teisių. Konfiskuotų sukilėlių žemių pardavimas ir padidinti mokesčiai tapo svaria karaliaus pajamų dalimi, dėl to 17 a., valdovui konfliktuojant su Anglijos parlamentu, išaugo Airijos reikšmė. Kita vertus, airių emigrantai gausiai papildė Europos katalikiškų šalių kariškių ir dvasininkų gretas. Ištuštėjusiose žemėse įsikūrė anglai (anglikonai) ir škotai (presbiterionai). Apie 100 000 kolonistų sudarė reikšmingą 1 mln. gyventojų turinčios Airijos dalį.
17 a. Airijos žemės ūkyje įsivyravo dideli kolonistų dvarai ir smulkūs airių nuomininkai. Didelė Rytų ir Pietų Airijos ariamosios žemės dalis buvo paversta ganyklomis. Prekybos su Anglija ir užsieniu apribojimai neleido augti miestams. 18 a. tebevyko didelė emigracija pirmiausia į Šiaurės Ameriką ir Didžiąją Britaniją.
Daugiausia protestantų apgyvendintos Šiaurės Airijos aukštesnė žemdirbystės kultūra traukė airius katalikus iš pietų. 1795 čia įkurtas Oranžistų ordinas gynė 1/10 Airijos gyventojų sudarančių anglikonų privilegijas. Teisinė anglikonų padėtis buvo palankesnė ne tik negu katalikų, bet ir presbiterionų bei kitų nonkonformistų. Prasidėjus Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karui (1775–83) iš Airijos į Šiaurės Ameriką buvo perkelta didžioji anglų kariuomenės dalis. Sustiprėjęs airių nacionalinis judėjimas per Didžiosios Britanijos karą su revoliucine Prancūzija išaugo į 1798 sukilimą. Didžiosios Britanijos–Airijos 1801 unijos aktu Didžioji Britanija panaikino svarbia Airijos interesų reiškimo vieta tapusį parlamentą Dubline, sala tapo metropolijos provincija. Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių Rūmuose jai buvo skirta 100, Lordų – 32 vietos. Panaikinus muitus tarp šalių silpna Airijos pramonė neišlaikė konkurencijos ir pradėjo nykti.
Airijos žemėlapis iš Van der Hageno atlaso (apie 1689, kartografas N. Wisscheris II, Olandijos karališkoji biblioteka)
Tautinis judėjimas
Atsilikęs ūkis ir auganti nacionalinė savimonė skatino airių kovą dėl savarankiškumo; ją po 1803 pralaimėto sukilimo intelektualai siekė paversti visuotiniu ir legaliu judėjimu. 1823 įkurta Katalikų asociacija (lyderis D. O’Connellis) pasiekė, kad 1829 Airijos katalikai gautų visas pilietines teises, kurių įgyvendinimui pasipriešino protestantai. 1835 Belfaste kilo pirmieji Oranžistų ordino ir katalikų religiniai susirėmimai. Naujõs airių politikų radikalų kartõs (fenijai, Jaunoji Airija) teroristinė kova svarbesnių rezultatų nedavė. Per 19 a. pirmą pusę nuo 4,5 iki 8 mln. padaugėjo Airijos gyventojų. Daugiau kaip 90 % gyvulininkystės produktų buvo išvežama, gauti pinigai skiriami žemės nuomai apmokėti. Svarbiausio maisto produkto – bulvių – nederlius sukeldavo badmečius (Bulvių badas). 1845–48 nuo bado ir šiltinės epidemijos mirė 1,09 mln. gyventojų.
Daniel O’Connell (akvarelė, 1836, dailininkas B. Mulreninas, Nacionalinė portretų galerija Londone)
19 a. viduryje dėl Anglijos pramonės perversmo Airijoje prasidėjo agrarinis perversmas. Per 19 a. antrą pusę gyvulių padvigubėjo. Nustojo vyrauti smulkieji nuomininkų ūkiai. 1851–66 iš Airijos emigravo 1,7 mln. gyventojų (daugiausia buvę nuomininkai). 1879 agrariniams klausimams spręsti įkurta Airijos žemės lyga. 1891 jos ir žemvaldžių spaudžiama Didžiosios Britanijos vyriausybė priėmė Žemės įstatymą. Pagal jį nuomininkams žemei išpirkti skirta 30 mln. svarų sterlingų. Iki 20 a. pradžios žemės savininkais tapo dauguma Airijos gyventojų.
fenijai puola Martello bokštą prie Corko (1868, P. Blanchardʼo raižinys iš žurnalo L'Illustration)
19 a. antroje pusėje prasidėjo judėjimas už airių kalbos atgaivinimą (iki 19 a. ją beveik visur išstūmė anglų kalba). 1893 keltų kultūriniam atgimimui remti įkurta Geilų lyga. Politikoje įsitvirtino konstitucinės kovos tradicija. Iki 1916 pagrindinė politine jėga buvo Airijos nacionalistų partija (įkurta 1880, lyderis J. Redmondas), kuri tęsė kovą už Airijos savivaldos įstatymą (homrulis). 1905 kovos dėl visiškos Airijos nepriklausomybės šalininkai įkūrė Sinn Féin (Mes patys) partiją. Per 1910 rinkimus į parlamentą Didžiosios Britanijos liberalams ir konservatoriams gavus beveik vienodai vietų, liberali H. H. Asquitho vyriausybė už paramą kovoje su konservatoriais pažadėjo Airijos deputatams homrulio įstatymą, kurį parlamentas priėmė 1913. Dėl galimo įstatymu nepatenkintų Šiaurės Airijos protestantų ginkluoto pasipriešinimo jo įgyvendinimas buvo atidėtas 6 metams.
Pirmasis pasaulinis karas prislopino Airijos religinių bendruomenių nesutarimus, tačiau radikalų noro iškovoti visišką Airijos savarankiškumą (Airių sukilimas 1916) nesumažino. Per 1918 rinkimus Sinn Féin iškovojo daugumą Airijai skirtų vietų Didžiosios Britanijos parlamente (73), tačiau dirbti jame atsisakė.
Nepriklausomybės laikotarpis
1919 01 21 Dubline susirinkę Sinn Féin nariai pasivadino parlamentu ir paskelbė Airijos nepriklausomybę. Prezidentu išrinktas E. De Valera, premjeru A. Griffithas. 1919–20 municipalitetai ir teismai atsiskyrė nuo Didžiosios Britanijos administracinių struktūrų. 1920 Sinn Féin radikalusis sparnas – Airijos respublikonų armija (IRA) pradėjo karą su Didžiosios Britanijos kariuomene. Pagal 1921 12 06 taikos sutartį Airija tapo Didžiosios Britanijos dominija, pavadinta Airijos laisvąja valstybe. 6 protestantiškos Šiaurės Airijos grafystės nesutiko būti katalikiškos Airijos dalimi ir liko Didžiosios Britanijos sudėtyje. Nepatenkinta sutartimi IRA 1922 06 22 su Airijos vyriausybe pradėjo pilietinį karą, kurį 1923 05 24 pralaimėjo.
Nuo Šiaurės Airijos pramonės atribota agrarinė šalis patyrė ekomomikos nuosmukį: per 1929–33 pasaulinę krizę bankrutavo dešimtys tūkstančių žemės savininkų, bedarbių skaičius padidėjo iki 100 000 (1931), išliko didelė emigracija (40 000–50 000 kasmet). 1932 parlamento rinkimus laimėjo Fianna Fáil. E. de Valeros vyriausybė pradėjo ekonomines ir politines reformas: buvo padidintas pajamų mokestis, sukaupta lėšų fermeriams kredituoti ir didelėms bendrovėms kurti, panaikinta priesaika Didžiosios Britanijos karaliui. Radikalesnės politinės partijos – Airijos darbo, Fine Gael – visiškos nepriklausomybės paskelbimo nepasiekė; 1937 referendumu patvirtintoje konstitucijoje Airija pavadinta respublika (formaliai ji tebebuvo dominija), Šiaurės Airija paskelbta okupuota teritorija. 1938 iš Airijos pasitraukė Didžiosios Britanijos kariuomenė. Per Antrąjį pasaulinį karą, kitaip negu kitos Tautų Sandraugos šalys, Airija laikėsi neutraliteto.
Airijos parlamento rūmų (nuo 1922) parko fasadas; priešais – paminklas kovotojams už Airijos nepriklausomybę
1948 iš Tautų Sandraugos Airija išstojo (Didžioji Britanija tai pripažino 1949 04 18). Per karą Airija buvo neutrali, todėl jai netaikytas Marshallo planas. Dėl Šiaurės Airijos problemos Airija ir toliau laikosi neutraliteto (atsisako stoti į NATO). 1973 tapo Europos ekonominės bendrijos nare. 7–8 dešimtmetyje užsienio investicijų skatinimo politika pagyvino Airijos ekonomiką. 1979 po naftos produktų pabrangimo kilusią krizę Airija įveikė 9 dešimtmečio antroje pusėje. Nuo 1993 yra Europos Sąjungos narė.
Airijos politinės partijos viena svarbiausių laikė Šiaurės Airijos problemą, siekė šią teritoriją prijungti prie Airijos. Santykius su Didžiąja Britanija sunkino IRA bei kitų katalikų radikalų teroro aktai Šiaurės Airijoje. 1969 vyriausybė priėmė nutarimą nekelti šio klausimo Jungtinėse Tautose, bet spręsti jį derybomis su Didžiąja Britanija. Nuo 1973 buvo deklaruojama, kad Šiaurės Airijos priklausomybė gali pasikeisti tik pritarus daugumai jos gyventojų. 1986 Airija pasirašė Europos šalių susitarimą dėl kovos su terorizmu. 1997–2011 valdė Fianna Fáil ir Pažangiųjų demokratų partijų koalicija (2007 prie koalicijos prisijungė Žaliųjų partija). 1998 Airija oficialiai pasisakė už referendumą Šiaurės Airijoje dėl taikaus Alsterio problemos sprendimo. 1999 12 03 Airijos vyriausybė pakeitė 1937 konstitucijos 2 straipsnius ir atsisakė teritorinių pretenzijų į Šiaurės Airiją, t. y. teisiškai pripažino, kad salos susivienijimas galimas tik pritariant daugumai Šiaurės Airijos gyventojų.
2002 Airijoje įvestas euras. Šalies ekonomika sparčiai augo iki 2007. 2008 prasidėjus pasaulinei finansų krizei ūkis labai smuko (2008 – 3,5%, 2009 – 7,6%; 2010 biudžeto deficitas siekė 32 % šalies BVP). Po 2011 parlamento rinkimų sudaryta Fine Gael ir Airijos darbo partijos, po 2016 rinkimų – vienos Fine Gael vyriausybė (ministras pirmininkas 2011–17 Enda Patrickas Kenny, 2017–20 – Leo Varadkaras). 1997–2011 šalies prezidentė buvo Fianna Fáil atstovavusi M. P. McAleese, 2011 prezidentu išrinktas buvęs Darbo partijos vadovas Michaelis Danielis Higginsas (2018 perrinktas). Nuo 2011 Airijos ekonomika vėl ėmė pamažu stiprėti, nuo 2014 jos augimas yra vienas sparčiausių pasaulyje (2016 BVP padidėjo 26,3 %); tokį augimą labiau skatina vidaus veiksniai, ne eksportas. Po 2018 05 įvykusio referendumo 2018 12 legalizuoti abortai.
Po 2020 02 pirmalaikių parlamento rinkimų sudaryta koalicinė Fianna Fáil, Fine Gael ir Žaliųjų partijos vyriausybė (ministras pirmininkas Micheálas Martinas). 2022 12, valdžią rotacijos būdu perdavus vienam iš dviejų pagrindinių tris partijas vienijančios valdančiosios koalicijos partnerių, Fine Gael lyderis Leo Varadkaras antrą kartą tapo ministru pirmininku.
Europos Tarybos (1949), Jungtinių Tautų (1955), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (1960), Europos Sąjungos (1973), Euratomo (1973) narė.
Airijos konstitucinė santvarka