airių vienuolių misijos

arių vienuõlių msijos vyko 6–10 a. Vakarų Europos šalyse. Misijas lėmė savita Airių bažnyčios organizacija. Jos centrai buvo ne vyskupijos, o savarankiški vienuolynai. Prie jų veikusios mokyklos naudojosi Romos kultūriniu palikimu, nagrinėjo antikos filosofų ir poetų darbus, plėtojo mokslą. Airijos nepalietė barbarų užkariavimai, todėl 4–8 a. kultūros lygiu ji pirmavo Europoje, o 6 a. antroje pusėje pradėjo kultūrinę ekspansiją į kitus kraštus. Ideologiškai airių vienuoliai ją grindė Kristaus mokinių skelbtu gimtinės atsisakymo principu. Apie 560 Ionos saloje (Hebridų salos, Škotija) šv. Kolumba įkūrė vienuolyną ir bažnyčią, pradėjusius skleisti krikščionybę Škotijoje, ir jiems vadovavo. Apie 590 šv. Kolumbanas skleidė krikščionybę Anglijoje. Apie 592 Galijoje jis įsteigė Annegray, Luksovijaus ir Fontaines’o, apie 610 alemanų žemėse prie Bodeno ežero – Reichenau (Vokietija) vienuolynus, apie 613 langobardų žemėse šalia Genujos – Bobbio vienuolyną, viduriniais amžiais vieną įtakingiausių Italijoje. Jo auklėtiniai buvo airių kilmės Tarento (dabar Taranto) ir Fiesolės (netoli Florencijos) vyskupai – šv. Fredianas, šv. Kataldas ir šv. Donatas. Airių vienuoliai dirbo Tiuringijoje ir Frankonijoje (apie 689 šv. Kilianas), manoma, kad ir Kroatijoje bei Didžiojoje Moravijoje. Dirbusieji žemyno mokyklose ir Karolio Didžiojo dvare labai prisidėjo prie vadinamosios Karolingų kultūros suklestėjimo. Normanų veržimasis į Airiją (8–11 a.) nusmukdė vienuolynus; airių vienuolių misijas nustelbė benediktinų misijos.