akcelerãcija (lot. acceleratio – greitinimas), vaikų ir jaunuolių augimo greitėjimas, galutinių kūno matmenų (ūgio, masės) didėjimas. Akceleracijai būdinga: ankstesnis brendimas (greičiau sukaulėja griaučiai, dygsta dantys, pagreitėja augimas, t. y. įvyksta pubertetinis augimo šuolis, anksčiau atsiranda pirmosios mėnesinės arba poliucijos bei susiformuoja antriniai lytiniai požymiai, trumpiau bręstama), spartesnis kūdikių ir vaikų psichinis bei motorinis tobulėjimas, ankstesnė intelektualinė branda. Akceleracijos terminas platesne prasme apima ir fiziologinių rodiklių (kraujospūdžio, gyvybinės plaučių talpos, jėgos), vidaus organų, gyvenimo trukmės kitimus. Naujaisiais laikais dėl akceleracijos pakito gyvenimo trukmė, vaisingumas ir darbingas žmogaus gyvenimo tarpsnis (daugelyje šalių pailgėjo); šie pokyčiai dar vadinami epochine tendencija.
Akceleracijos priežastys labai įvairios, dar ne visai aiškios. Manoma, kad žmogaus augimą keičia ir globaliniai, ir vietiniai veiksniai. Globaliniai – tai klimato svyravimai, Saulės radiacijos ir atmosferos sudėties kitimai (mažėjant Saulės aktyvumui akceleracija spartėja), 20 a. daugelio pasaulio regionų žmones paveikęs šviesos srauto stiprėjimas (elektros apšvietimas), radijo bangos, gyventojų migracija ir mišrių santuokų gausėjimas (daugiau gimsta stipresnių palikuonių), urbanizacija. Manoma, kad saikingas stresas augimą spartina, o nuolatinis ir stiprus – stabdo; panašiai veikia ir fizinis krūvis. Kaip vietiniai veikia socialiniai, ekonominiai veiksniai, šalies tradicijos, kultūros lygis, mityba. Akceleraciją lemia kokybiška mityba (ypač baltymai, vitaminai), socialinis ir ekonominis gerovės kilimas.
Akceleracijos procesas banguojantis: tai pagreitėja, tai sulėtėja. Žinoma, kad neolite lietuviai buvo aukštesni negu viduramžiais. Senovės Romoje mergaitėms pirmosios mėnesinės prasidėdavo sulaukus 12–15 metų (panašiai kaip dabar), vėlyvaisiais viduramžiais daugelyje Europos valstybių net 15–17 metų. Per pastaruosius 100 metų įvairiose šalyse brendimas paankstėjo 2–3 metais, o ūgis padidėjo labai įvairiai. Vyrų ūgis Portugalijoje padidėjo 3–4 cm, Nyderlanduose – 15 cm, o Lietuvoje (nuo 1875 iki 2001) – net 16 cm (dabar vidutinis ūgis brendimo pabaigoje – apie 181 cm); moterų lietuvių padidėjo 13 cm (dabar vidutinis ūgis – apie 168 cm). 19 ir 20 a. sandūroje lietuvėms pirmosios mėnesinės prasidėdavo vidutiniškai 15,2 metų (gyvenančioms mieste) ir 15,4 metų (gyvenančioms kaime), o 2001 – atitinkamai – 13,3 metų ir 13,8 metų. Daugelyje šalių 1–2 metais anksčiau dygsta pastovieji dantys.
Akceleracija itin išryškėjo 19 a. pabaigoje, tačiau akivaizdžiausia tapo 20 amžiuje. Pirmiausia ji prasidėjo ekonomiškai stipriausiuose regionuose – Vakarų Europoje, Skandinavijoje, Šiaurės Amerikoje, išplito Vidurio ir Rytų Europoje, vėliausiai pasiekė Aziją, kai kurias Afrikos šalis ir eskimus; akceleracija dar nepaveikė Amerikos indėnų, gyvenančių kaimuose, ir polineziečių (matyt, dėl uždaro gyvenimo būdo). Apskritai akceleracija stipriau paveikė šiaurėje, o ne pietuose gyvenančias tautas. Šalyse, kuriose akceleracija prasidėjo pirmiausia, pastebima šio proceso stabilizacija arba atvirkštinis reiškinys – retardacija (8 dešimtmečio pabaigoje daugelyje Europos šalių, iš jų ir Lietuvoje, pirmosios mėnesinės buvo vėlesnės negu 7 dešimtmetyje). Iš pradžių akceleracija buvo ryškesnė miestuose, vėliau paveikė ir kaimo žmones, o miestuose susilpnėjo. Dabar aukštos civilizacijos šalyse akceleracija mieste ir kaime reiškiasi vienodai. Įvairaus amžiaus vaikus akceleracija paveikė skirtingai: ūgis daugiausia padidėjo lytinio brendimo viduryje (13–14 metų vaikai lietuviai dabar yra net 13–18 cm aukštesni negu 1925), nes vaikai anksčiau subręsta lytiškai, anksčiau susiformuoja ir galutiniai kūno matmenys. Įvairiose šalyse naujagimių ūgis padidėjo tik 0,5–1 cm, paauglių 10–15 cm. Berniukų akceleracija didesnė negu mergaičių.
Akceleracija būna proporcinga (proporcingai ūgiui didėja ir masė, skersiniai bei kiti kūno matmenys, gerėja fiziologiniai rodikliai) arba nedarni (masė, kiti kūno arba vidaus organų matmenys, palyginti su ūgiu, tampa santykinai didesni arba mažesni, blogėja jėgos rodikliai, gyvybinė plaučių talpa). Tai pastebėta daugelyje Europos šalių. Lietuvoje nuo 20 a. vidurio labai padidėjo vaikų ir jaunuolių ūgis (nuo 2 iki 8 cm įvairaus amžiaus ir lyties grupių), tačiau (nuo 1965) santykinai sumažėjo daugelis skersinių matmenų, masė, gyvybinė plaučių talpa, pablogėjo jėgos rodikliai. Tai siejama su pakitusiu gyvenimo būdu (sumažėjusiu fiziniu krūviu) bei su ūgiui neproporcingu vidaus organų augimu. Fizinė akceleracija ne visuomet sutampa su psichologiniu brandos pagreitėjimu: didėja individo fizinis ir socialinis brandos atotrūkis (anksčiau subręstama lytiškai, bet jaunuoliai dar nėra pasiruošę savarankiškam gyvenimui), dėl to kyla daug psichologinių ir pedagoginių problemų (ankstyvi lytiniai santykiai, nesutarimai šeimoje ir mokykloje).
675