akėjimas

akjimas, dirvos dirbimo ir žemės ūkio augalų priežiūros būdas. Akėčiomis trupinami ir smulkinami grumstai, purenamas ir lyginamas dirvos paviršius, išraunamos dygstančios piktžolės ir ištraukiami į dirvos paviršių daugiamečių piktžolių šakniastiebiai. Suardomi dirvos paviršiaus kapiliarai, todėl dirva lėčiau džiūsta.

Akėjant normalaus drėgnumo dirvą lengvai trupa grumstai. Kai dirva drėgna, prie akėčvirbalių limpa žemė, akėjant per sausą – dalis grumstų sutrinama į dulkes, gadinama dirvos struktūra. Anksti pavasarį akėjami rudens arimai, žiemkenčiai. Akėjant prieš vasarojaus ir žiemkenčių sėją purenama dirva ir lyginamas jos paviršius, po vasarojaus sėjos – naikinamos piktžolės, ardoma dirvos pluta. Akėjimo gylį lemia akėčių masė ir akėčvirbalių palinkimas traukimo kryptimi. Akėjama daugiausia virbalinėmis akėčiomis, t. p. akėčiomis su standžiu rėmu (lygų lauką) ir tinklinėmis akėčiomis (bulvių vagas). Lengvosios akėčios purena dirvą iki 5 cm, vidutinio sunkumo iki 7–8 cm, o sunkiosios akėčios iki 10 cm gylio. Gerai suakėta dirva puri, be vogių ir didesnių kaip 3 cm skersmens grumstų. Pagal kryptį akėjimas būna išilginis, skersinis, įstrižinis ir akėjimas ratu (pagal lauko kontūrus), pagal paskirtį – priešsėjinis ir posėjinis.

akėjimas

445

Akėjimas Lietuvoje

Lietuvoje laukus pradėta akėti neolito pabaigoje. Senovėje akėčias traukdavo pats žmogus, vėliau imta kinkyti arklį arba jautį.

19 a.–20 a. pirmoje pusėje dirvą akėdavo vieną–du kartus (pirmą kartą skersai, antrą – išilgai), kartais tris keturis kartus vienu arba dviem arkliais. 19 a. akėjo ir jaučiais. Dirvos būdavo akėjamos įvairiu laiku (prieš vasarojaus sėją ir jį pasėjus, juodieji pūdymai rudenį arba vasarą, prieš žiemkenčių sėją ir po jos, kiekvieną kartą po arimo); akėjimu buvo užverčiamas pasėlis, ravimos sudygusios bulvės. Prie akėčių pritaisytomis ienomis arba rodikliu nustatydavo akėjimo gilumą. Valstiečiai savo rėžius akėdavo išilgai. Nuo 19 a. dvaruose, vėliau ir valstiečių ūkiuose dirvą akėdavo ir ratu (kad mažiau būtų mindoma). Akėta ir keliomis sujungtomis akėčiomis su pakinkytais arkliais, akėtojui reikėjo valdyti tik jo pusėje esantį arklį. Kad akėčios giliau smigtų, ant jų uždėdavo trinkų arba akmenų. 19 a. dirvas pradėta akėti metalinėmis, fabrikuose gamintomis akėčiomis (dvaruose, vėliau ir didesniuose valstiečių ūkiuose).

Nuo 20 a. antros pusės dirvos akėjamos daugiausia traktorinėmis akėčiomis.

2691