aklamãcija (lot. acclamatio – šauksmas, šūksnis), pritarimo, pagarbos, džiaugsmo šūksniai ar posakiai. Senovės Romoje aklamacijos buvo šaukiamos per triumfo procesijas, teatruose, skiriamos valstybės pareigūnams, karo vadams, poetams. Viduriniais amžiais jomis buvo išreiškiamas minios pritarimas per rinkimus. Bizantijoje susiformavo 2 tipų aklamacijos – eufemija (skirta Bažnyčios dignitoriams; atlikdavo du dvasininkų chorai) ir polichronija (skirta imperatoriui ir jo šeimai; atlikdavo du pasauliečių chorai). Krikščionių liturgijoje aklamacija patvirtina tikėjimą, Dievo apreiškimą Evangelijose, Eucharistijoje. Dažna pamaldų aklamacija yra amen. Kitos svarbios aklamacijos: aleliuja (giedama prieš Evangelijos skaitinius, per atnašavimą, procesiją); Viešpatie, pasigailėk (kartojama litanijų maldose); Dėkojame Dievui; Garbė tau, Viešpatie; Šlovė tau, Kristau (reiškiama pagarba Dievo žodžiui).
2752