akmeizmas

akmezmas (gr. akmē – smaigalys, viršūnė, klestėjimas), 20 a. 2 dešimtmečio rusų moderniosios poezijos srovė. Dar vadinama neoklasicizmu, klarizmu, adamizmu. Akmeistai buvo susitelkę į literatūrinę grupuotę Cech poėtov (1911–14 ir 1920–22), savo kūrinius skelbė žurnaluose Apollon (1909–17) ir Giperborej (1912–13). 1913 žurnale Apollon buvo išspausdinti akmeizmo manifestai – N. Gumiliovo Simbolizmo palikimas ir akmeizmas (Nasledie simvolizma i akmeizm) ir S. Gorodeckio Kai kurios šiuolaikinės rusų poezijos srovės (Nekotorye tečenija v sovremennoj russkoj poėzii). Akmeizmo programa susiformavo kaip priešprieša simbolizmo estetikai. Akmeistai neigė simbolizmui būdingą transcendenciją ir misticizmą, intuityvų pasaulio suvokimą, abstrakčią metaforų ir simbolių poetiką, siekė atskleisti gyvenimo pilnatvę vaizduodami kasdieniškus reiškinius ir daiktus, skelbė racionalumą, atvirumą pasaulinei kultūrai, poetizavo natūralius individo jausmus, daug dėmesio skyrė žodžio tikslumui, formos aiškumui, tobulumui; poetą simbolistą – meno žynį ir pranašą – jų kūryboje pakeitė meistras amatininkas, grąžinantis žodžiui daiktiškąją reikšmę. Žymiausi akmeistai – A. Achmatova, S. Gorodeckis, N. Gumiliovas, G. Ivanovas, M. Kuzminas, M. Lozinskis, O. Mandelštamas, V. Narbutas, M. Zenkevičius (dviejų pastarųjų, itin pabrėžusių pirmykštį biologinį pradą ir pasivadinusių adamistais, kūryba artima futurizmui).

neoklasicizmas; klarizmas; adamizmas

253