al fresco technika atliktos Šv. Ignoto bažnyčios Romoje lubų tapybos fragmentas (1685, dailininkas A. Pozzo)
al fresco (it. ant šviežio), sienų tapybos technika. Tapoma ant šlapio tinko (dėl to dailininkų dažnai vadinama šlapiąja freska) šarmui atspariais natūralios kilmės pigmentais, sumaišytais su kalkių skiediniu ar vandeniu. Tinkas paruošiamas keleto sluoksnių (apatiniai grublėtesni, viršutinis lygesnis). Nuo kartono piešinys perkeliamas ant sienos ir paryškinamas įrėžomis arba kontūru (sinopitu). Kai kada al fresco derinama su al secco. Pirmuosius al fresco kūrinius nutapė etruskai (8–1 a. prieš Kristų). Al fresco paplito viduramžiais ir Renesanso laikais, tobulinta Baroko epochoje. Lietuvoje al fresco sienų tapyboje taikoma nuo 14 amžiaus. 17 a. al fresco ir al secco dekoruotos Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios sienos. 20 a. antroje pusėje al fresco kūrinių nutapė A. Banytė, A. Kmieliauskas, P. Repšys, A. V. Trušys, S. Veiverytė, N. Vilutytė ir kiti.
2972