Albãnija, Kaukãzo Albãnija, valstybė, 4–3 a. pr. Kr.–10 a. po Kr. gyvavusi Rytų Užkaukazėje (prie Arakso ir Kuros žemupio). Gyveno albanų (iš čia valstybės pavadinimas), utijų, kaspijų ir kitos gentys. Pagrindiniai jų verslai – klajoklinė gyvulininkystė ir žemdirbystė. Sostinės: Kabalaka, Partavas (Barda).
4–5 a. albanų bažnyčios griuvėsiai Qaxo rajone (Azerbaidžanas)
Nuo 3 a. Kaukazo Albanija priklausė Sasanidų valstybei. 370 iš Armėnijos plitusi krikščionybė tapo valstybine religija (6–8 a. veikė autokefalinė Albanų bažnyčia). 415–420 armėnų raštijos pradininkas Mesropas Maštocas kartu su albanu Benjaminu sukūrė albanų raštą. 7 a. pradžioje Kaukazo Albanija atgavo nepriklausomybę, sustiprėjo valdoma Dževanširo Mihraniano (638–670). 8 a. pradžioje, arabų Kalifatui užkariavus Kaukazo Albaniją, dauguma gyventojų buvo priversti priimti islamą. 9 a., Kalifatui susilpnėjus, šioje teritorijoje susidarė Arcacho, Ganzako, Partavo ir kitos valstybės. 10 a. didžioji dalis Kaukazo Albanijos žemių įėjo į Širvano ir kitų valstybių sudėtį. Dauguma albanų pamažu susiliejo su kitomis Užkaukazės tautomis.
senieji krikščionių kapai Amirvane (Qabalos rajonas, Azerbaidžanas)