Albãnijos literatūrà. Albanijos literatūra kuriama albanų kalba. Albanai turi gausią ir įvairią tautosaką (herojiniai epai, istorinės dainos, pasakos, patarlės, mįslės).
Seniausi tekstai
Seniausias išlikęs albanų tekstas yra krikšto malda (1462). Albanijos literatūros ištakos – M. Barleti lotynų kalba parašytas kūrinys Skanderbego, pirmojo tarp epyriečių, gyvenimo ir žygdarbių istorija (Historia de vita et gestis Scanderbegi, Epirotarum principis 1508–10; 16 a. lenkų kalba išleistas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje). 1555 išleista pirmoji knyga albanų kalba – G. Buzuku Mišiolas (Meshari). Turkijai 15 a. užkariavus beveik visą Albaniją ir pradėjus islamizaciją susilpnėjo kultūros ir literatūros raida.
Religinė literatūra (17–18 a.)
17–18 a. gegų tarme buvo kuriami religiniai (katalikų ir stačiatikių) bei didaktiniai raštai, mokyklų skaitiniai, istorinės kronikos. Žymiausi kūrėjai: F. Bardhi (1606–43), P. Bogdani (apie 1625–89), albanų baroko poezijos svarbiausias kūrėjas P. Budi (apie 1566–1623). Italijoje daugiausiai buvo rašoma toskų tarme (L. Matrёnga, apie 1560–1619). 18 a. pradžioje pradėjo formuotis didaktinė literatūra. Vienas jos pagrindinių centrų buvo Voskopojё. Sukurta religinio bei didaktinio pobūdžio darbų. Kosove buvo ryšku islamo kultūros įtaka, literatūra kuriama turkų kalba, vartojama arabų abėcėlė.
Pasaulietinė grožinė literatūra (19 a.)
Prasidėjus tautiniam atgimimui, 19 a. atsirado pasaulietinė grožinė albanų literatūra. Buvo populiarūs folkloro ir istoriniai (Skanderbego gyvenimas) motyvai, epinės poemos žanras, išryškėjo romantizmo tendencijos, atsirado dramaturgija. Romantinių poemų ir eilėraščių sukūrė Italijoje gyvenę J. De Rada, Z. Serembe (1843–1901) ir kiti. Didelę visuomeninę ir kultūrinę reikšmę turėjo literatūrinės bei kultūrinės draugijos, Prizreno lyga (1878–81). Žymiausias 19 a. poetas, naujosios Albanijos literatūros pradininkas – N. Frashёri. 1908 pereita prie lotyniškos abėcėlės (vienas jos rengėjų – mokslininkas ir rašytojas S. Frashёri), literatūra buvo kuriama 2 tarmėmis – toskų ir gegų (jos 1972 atsisakyta).
Nepriklausomybės laikotarpio (nuo 1912) literatūra
1912 paskelbus Albanijos nepriklausomybę literatūroje įsivyravo patriotinė ir istorinė tematika, buvo remiamasi liaudies kūryba: K. Kristoforidhi (apie 1827–95), A. Z. Çajupi (1866–1930), N. Mjeda, Asdrenas (1872–1947), F. Konitza (1876–1942). Kiti žymesni rašytojai: G. Fishta, F. S. Noli, L. Poradeci (1896–1987), E. Koliqi (1903–75), Migjeni (1911–38). Vyravo poezijos ir smulkiosios prozos žanrai. Po II pasaulinio karo Albanijoje kurtoje literatūroje vyravo marksistinė ideologija. Žymesni rašytojai: S. Spasse (1914–89), D. S. Shuteriqi (1915–2003), F. Gjata, J. Xoxa (1923–79), L. Siliqi (1924–2001), D. Agolli (1931–2017), I. Kadare.
Literatūra emigracijoje
Jugoslavijoje albanų kalba kuriamai literatūrai buvo būdinga laisvesnė raida (E. Mekuli, 1916–95). Vienas ryškesnių emigracijos rašytojų – M. Camaju (1925–93).
Albanijos kultūra
Albanijos konstitucinė santvarka
Albanijos partijos ir profsąjungos