Kojalãvičius-Vijkas Albertas, Kojelãvičius 1609Romainiai (prie Kauno) 1677 10 06Varšuva, lietuvių istorikas, teologas, filosofas. K. Kojalavičiaus‑Vijūko ir P. Kojalavičiaus‑Vijūko brolis. Jėzuitas. Filosofijos magistras (1641), teol. dr. (1645).
Biografijos faktai
1627 baigęs Vilniaus jėzuitų kolegiją įstojo į jų ordiną. 1629–32 Nesvyžiuje studijavo filosofiją. 1638 baigęs Vilniaus universitetą (teologiją) 1641–44, 1645–55 jame dėstė, 1650–51 vicekancleris, 1653–55 – rektorius. 1662–66 Vilniaus profesų namų viršininkas, 1666–77 Varšuvos profesų namų dvasios tėvas ir studijų vyresnysis. Su broliais K. ir P. Kojalavičiais namus Kaune 1642 užrašė kuriamai Jėzuitų kolegijai.
Veikalai
A. Kojalavičius‑Vijūkas rašė lotynų, kai kuriuos veikalus – lenkų kalba. Svarbiausias veikalas – pirmoji spausdinta Lietuvos istorija (Historiae Lituanae; I dalis išspausdinta 1650 Dancige (dabar Gdanskas), II – 1669 Antverpene; lietuvių kalba 1988, išvertė L. Valkūnas, J. Jurginio įvadas ir paaiškinimai) nuo seniausių laikų iki Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto mirties (1572). Svarbiausias šaltinis – M. Strijkovskio kronika (1582, lenkų kalba); A. Kojalavičius‑Vijūkas naudojosi Dusburgiečio kronika, istoriniais dokumentais iš Radvilų archyvo Nesvyžiuje, Lietuvos metraščių išrašais.
veikalo Lietuvos istorija pirmos dalies (1650) viršelis
M. Strijkovskio tradicinį pametinį dėstymą pakeitė teminiu. Savo veikalu siekė pateikti bajorų jaunuomenei ir Vilniaus universiteto profesoriams bei studentams žinių apie tėvynės praeitį. M. Strijkovskis stengėsi parašyti lietuvių tautos istoriją teikdamas prioritetą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietybei, o A. Kojalavičius‑Vijūkas rašė valstybės, bajorų luomo politinę istoriją, ją periodizavo pagal valdovų valdymą.
Jėzuitui A. Kojalavičiui‑Vijūkui didelę reikšmę turėjo religija, todėl smerkė pavergtų pagonių baltų sukilimus prieš kryžiuočius bei kalavijuočius, kartu – ir prūsų užkariavimą, kolonizatorių žiaurumus. Vertingiausia yra veikalo II dalis (aprašyti 1387–1572 įvykiai), kurioje įvykiai nuo 15 a. antros pusės aprašyti objektyviai ir gana detaliai. Kitaip nei M. Strijkovskis, A. Kojalavičius‑Vijūkas buvo Liublino unijos (1569) šalininkas, kartu aukštino Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valstybinę politiką. Lotynų kalba parašyta Lietuvos istorija plačiai paplito Europoje, supažindino ją su Lietuvos praeitimi. Vokiečių istorikas A. L. von Schlözeris knygą perredagavo, sutrumpino ir išvertęs į vokiečių kalbą 1785 išleido. Lietuvos istorija iki 19 a. darė poveikį Lietuvos istoriografijai.
A. Kojalavičius‑Vijūkas parašė ir kitus istorijos veikalus: Apie 1648 ir 1649 metų žygius prieš Zaporožės kazokus (De rebus anno 1648 & 1649 contra Zaporovios cosacos gestis 1651), Radvilų metraštis, glaustai išdėstantis šviesiausiosios kunigaikščių Radvilų giminės darbus (Fasti Radviliani gesta illustrissimae domus ducum Radziwił compendio continentes 1653), Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Miscellanea rerum ad statum Ecclesiasticum in Magno Lituaniae Ducatu pertinentium 1653); jų faksimilės su vertimais į lietuvių kalbą ir pratarmėmis bei paaiškinimais išspausdintos knygoje Lietuvos istorijos įvairenybės (2 dalys 2003–04; II dalies pabaigoje yra keli moksliniai straipsniai apie A. Kojalavičių‑Vijūką, jo giminę ir mokslinę veiklą).
Vertingą A. Kojalavičiaus‑Vijūko veikalą Lietuvos D. K. bajorijos herbynas (Herbarz rycerstwa W. X. Litewskiego) 1897 Krokuvoje išleido F. Piekosińskis. Filosofiniame traktate – sutrumpintai Apie tuštumą (De Vacuo 1648) A. Kojalavičius‑Vijūkas gynė scholastinio aristotelizmo gamtos filosofijos principus. D. Antanavičiaus duomenimis, A. Kojalavičiaus‑Vijūko vardu išspausdinta 14 knygų lotynų ir lenkų kalbomis, dar 6 knygų autorystė jam priskiriama (kai kurių dabartinių lenkų tyrėjų duomenimis, A. Kojalavičiaus‑Vijūko vardu išleisti 34 poleminiai teologiniai veikalai).
415
2200
Vijūkas-Kojalavičius; Vijūkas