alegòrija (gr. allēgoria – kitoks nusakymas), meninė priemonė – konkretus daiktas ar vaizdas, turintis ir sutartinę abstrakčią reikšmę. Naudojama literatūroje ir dailėje. Alegoriniai įvaizdžiai turi pastovią ir aiškią prasmę; tuo alegorija skiriasi nuo simbolio, pasižyminčio daugiaprasmiškumu.
Alegorija literatūroje
Literatūroje alegorinis vaizdavimas būdingas jau antikos laikais (Ezopo pasakėčios, Platono raštai). Alegoriniai gali būti veikėjai (pasakėčiose lapė yra gudrumo, povas – puikybės alegorija), epizodai, siužetai, filosofinės idėjos (Platono olos alegorija), ištisi literatūros kūriniai. Alegorinių personažų yra Dante’s Dieviškojoje komedijoje (joje žvėrys reiškia silpnybes ir nuodėmes, Vergilijus – protą ir išmintį, Beatričė – dieviškąjį mokslą), J. Miltono Prarastajame rojuje. Alegorija dažnai buvo naudojama viduramžių, baroko literatūroje (ypač dramos, poezijos kūriniuose). Lietuvos raštijoje alegorija daugiausia buvo paplitusi 16–18 a. lotynų (kai kada su lietuvių kalbos intarpais) ir lenkų kalba parašytose mokyklinėse dramose, dialoguose (dramose veikė Garbė, Dorybė, Gailestingumas, Lietuva, Vilnius, Akademija ir panašūs alegoriniai veikėjai, alegoriškai buvo interpretuojami antikinės mitologijos herojai), panegirikose ir kituose kūriniuose (M. K. Sarbievijaus poemos ir epigramos), lietuviškuose tekstuose (1634 P. Tarvainio sveikinimas Žemaičių vyskupui J. Tiškevičiui, anoniminis 1648 sveikinimas karaliui Vladislovui Vazai, anoniminis 1729 sveikinimas K. J. Šembekui). 18–20 a. alegoriniai kūriniai – pasakėčios (K. Donelaičio, S. Stanevičiaus), apsakymai ir apysakos (J. Biliūno, V. Kudirkos), dramos (Vydūno), romanai (R. Gavelio).
2321
Alegorija dailėje
Dailėje alegorija savo funkcija artima emblemai. Abstrakti sąvoka dažniausia personifikuojama: vaizduojama žmogaus figūra su vienu ar keliais atributais, paaiškinančiais vaizdo prasmę (moteris užrištomis akimis su svarstyklėmis rankose – teisingumas). Alegorija atsirado antikos dailėje (ypač sudėtinga vaizdinė raiška būdinga vėlyvajai antikai). Viduramžiais dailėje (daugiausia romaninių ir gotikinių bažnyčių skulptūroje) vyravo teologines doktrinas aiškinančios alegorijos (surakintos nuogos figūros – pragaras). Renesanso epochoje alegorija komponuota kaip buitinė scena. Baroko laikais susiformavo savarankiškas alegorijos žanras. 19 a. šiam žanrui būdinga socialinis turinys. 20 a. alegorija prarado vaizdo ir prasmės aiškumą; alegorinių vaizdų, dažnai susijusių su simboliniais įvaizdžiais ir metaforomis, gausu monumentaliojoje skulptūroje ir tapyboje, plakate, politinėje karikatūroje. Lietuvoje alegorija aptinkama renesanso skulptūroje, ypač antkapiniuose paminkluose, kai kada grafikoje (giesmynų, kitų liturginių knygų iliustracijos). Itin išplito baroko sienų tapyboje (Vilniaus universiteto J. Lelewelio salės skliautų freskos, 17 a.), skulptūroje (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo, Pažaislio vienuolyno bažnyčių stiuko lipdiniai, 17 a.), grafikoje (J. Engelharto, T. ir M. Schnopsų, L. Vilaco estampai, knygų iliustracijos). Klasicizmo laikotarpiu alegorija plito pastatų dekoratyvinėje skulptūroje, tapyboje (P. Smuglevičiaus, J. Oleškevičiaus kūriniai). Alegoriškas vaizdavimas būdingas daugeliui 20 a. dailininkų (R. Antinio vyresniojo, S. Kuzmos skulptūros, A. Skirutytės estampai ir kitų).
alegorija (dail. P. Smuglevičiaus Respublikos alegorija, vario raižinys, 1789)
2972