Algmanto apýgarda, Lietuvos partizanų junginys (apygarda), 1947–50 Aukštaitijoje kovojęs prieš sovietinį okupacinį režimą.
Priklausė Šiautės rytų Lietuvos (nuo 1948 11 Rytų Lietuvos) partizanų sričiai (Šiaurės rytų Lietuvos sritis). Suformuota srities vadų nutarimu 1947 05 01 iš Vytauto apygardai priklausiusių dalinių, veikusių Anykščių apylinkėse (į vakarus nuo Šventosios upės), į pietus nuo Kupiškio ir Rokiškio. Algimanto apygardą sudarė 3 rinktinės: Šarūno rinktinė (svarbiausios bazės: Šimonių giria, Romuldavos, Troškūnų, Dabužių miškai; čia buvo įsikūręs ir apygardos štabas), Kunigaikščio Margio rinktinė (veikė plačiose Kupiškio ir Rokiškio apylinkėse) ir 1947 08 prie Algimanto apygardos prijungta dalis Žaliosios rinktinės (apie Panevėžį ir teritorijoje nuo jo Kupiškio link).
Pirmasis apygardos vadas – A. Slučka (slapyvardis Šarūnas), iki tol vadovavęs Šarūno rinktinei, štabo viršininkas – A. Starkus (slapyvardžiai Montė, Blinda; vėliau viršininkai buvo A. Povilonis, V. Česnakavičius ir A. Pajarskas). 1949 05 A. Slučkai tapus Rytų Lietuvos srities vadu, Algimanto apygardos vadu paskirtas A. Starkus. Apygardos štabas leido laikraštį Partizanų kova (redaktorius J. Urbonas, slapyvardžiu Lakštutis). Šimonių girioje dažnai vyko srities vadų sąskrydžiai, per Žaliosios rinktinę buvo palaikomi ryšiai su kuriama visos Lietuvos partizanų vyriausiąja vadovybe.
1947 06 per sovietinio saugumo agento J. Markulio (partizanams prisistatydavo kaip Vilniuje veikiančio pogrindinio centro atstovas slapyvardžiu Erelis) iniciatyva Šimonių girioje surengtą Aukštaitijos partizanų vadų susitikimą giria buvo apsupta kelių tūkstančių baudėjų, žvalgė aviacija, tačiau vadams pavyko išvengti suėmimo ir pasitraukti. 1948 07 Žaliosios girioje apie 3000 vidaus kariuomenės kareivių apsupo 18 partizanų ir persekiojo 4 dienas. 1949 03 18 kautynėse žuvo Žaliosios rinktinės vadas V. Česnakavičius. Po didelių gyventojų trėmimų į Sibirą (1949 pavasarį) partizanai paskelbė tautos gedulą. Sovietiniai aktyvistai, nepaisydami partizanų įspėjimų, 05 01 proga surengė šokius.
Algimanto apygardos partizanų bunkeris ir paminklas Šimonių girioje (Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje)
Partizanai į Šimonių miestelio klubą įmetė granatą, žuvo 16 žm. (viena retų ir didžiausių tokio tipo Lietuvos partizanų akcijų). 1948–49 Algimanto apygardos partizanai perspėjimais, grasinimais valdžiai, vietos įstaigų užpuolimais stabdė prievartinę kolektyvizaciją, telkė legaliai gyvenančius savo rėmėjus. Pagal Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 nutarimus Algimanto apygardos kuopos buvo perorganizuotos į rajonus, patikslintos jų ribos.
1949 10 28 vidaus kariuomenė sunaikino Rytų Lietuvos srities štabą, žuvo A. Slučka, buvo išduoti Algimanto apygardos štabo bunkeriai Šimonių girioje. 11 01 apsupti bunkeryje susisprogdino apygardos vadas A. Starkus, štabo viršininkas A. Pajarskas, kiti pareigūnai, kitame bunkeryje žuvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vyriausios vadovybės atstovas Rytų Lietuvos sričiai H. Danilevičius; Šarūno rinktinės štabo 3 nariai (ir rinktinės vadas S. Gimbutis, dėl kurio išdavysčių žuvo 33 partizanai) pasidavė gyvi. Buvo sunaikintas Kunigaikščio Margio rinktinės štabas. Likusieji gyvi šių rinktinių partizanai buvo sujungti į Tumo‑Vaižganto rinktinę (Vaižganto rinktinė) ir priskirti Vytauto apygardai, o Žaliosios rinktinės – Vyčio apygardai. Rytų Lietuvos srities vado B. Kalyčio (slapyvardis Liutauras) įsakymu 1950 11 25 Algimanto apygarda buvo panaikinta.
P: Aukštaitijos partizanų prisiminimai d. 2 Vilnius 2000. L: E. Markuckytė, D. Pilkauskas Kovoję už brangią tėvynę: Algimanto apygardos partizanų istorija Panevėžys 2008; O. Dapšytė‑Kriukelienė Kupiškio krašto partizanai Vilnius 2013; Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas: Žalioji rinktinė. Vytauto ir Algimanto apygardos Vilnius 2022.
1392