Almoravdai (Al-Murābitūn), berberų kilmės dinastija ir to paties pavadinimo valstybė Šiaurės Afrikoje ir Pietų Ispanijoje (11 a. vidurys–1147). Kilo iš sunitų vienuolio Abd Alaho ibn Jasino vadovaujamo judėjimo dabartinės Mauritanijos teritorijoje. Jo suburti kariai vienuoliai skelbėsi kovojantys už tikrąjį islamą, prieš neteisėtus valdovus ir mokesčius. Nominaliai pripažino Abasidų kalifų viršenybę. Almoravidų valstybė didžiausios galios pasiekė valdoma Jusufo ibn Tašufino, pasiskelbusio emyru (1061–1106). 1062 įkurta sostinė Marrakešas. Iki 1084 Almoravidai užėmė Maroką ir Vakarų Alžyrą, 1086–92 – Pietų Ispaniją. Nuo 1096 krikščionys ėmė stumti musulmonus iš Ispanijos. 1124 Atlaso kalnuose Almohadai prieš Almoravidus pradėjo sukilimą, 1147 užėmė Marrakešą. Almoravidų valstybė žlugo.
vienintelis Marrakeše išlikęs Almoravidų architektūros pavyzdys – Koubba Ba’Adiyno paviljonas (12 a. pirma pusė)