Álpės (vok. Alpen, pranc. Alpes, it. Alpi, slovėn. Alpe), aukščiausi Europos kalnai. Ištįsusios lanku (išgaubtu į šiaurės vakarus) nuo Genujos įlankos (Ligūrijos jūra) iki Dunojaus vidurupio lygumos, per Prancūziją, Monaką, Italiją, Šveicariją, Austriją, Vokietiją, Lichtenšteiną, Slovėniją. Ilgis 1200 km, plotis 150–250 kilometrų. Aukščiausia viršūnė – Monblanas (4808 m, kitais duomenimis, 4810 metrų).
Reljefas
Alpių orografinė schema
Pietvakariuose, prie Genujos įlankos krantų, Alpės jungiasi su Apeninais, pietryčiuose, prie Savos aukštupio, – su Dinarų kalnais. Pietiniai šlaitai nusileidžia į Po žemumą, vakariniai – į Ronos slėnį, šiauriniai pereina į Šveicarijos ir Bavarijos plynaukštes, rytiniai – į Dunojaus vidurupio lygumą. Didžiausi kalnagūbriai matyti orografinėje schemoje.
Svarbiausios perėjos: Fréjuso perėja (2538 m aukštyje, Kotijaus Alpėse), Mont-Cenis perėja (2083 m, tarp Kotijaus ir Grajaus Alpių), Didžiojo Sen Bernaro ir Mažojo Sen Bernaro (Didysis – 2469 m, Peninų Alpių vakaruose, Mažasis – 2188 m, tarp Grajaus Alpių ir Monblano), Simplono perėja (2005 m, tarp Peninų ir Leponto Alpių), Sankt Gothardo (2108 m, Leponto Alpėse), Brennerio perėja (1371 m, tarp Ectalio ir Cilertalio Alpių). Alpės skirstomos į Vakarų Alpes (jos aukščiausios) ir Rytų Alpes (žemesnės ir platesnės; aukščiausia viršūnė – Bernina, 4049 m). Jas skiria skersinis tektoninis slėnis į pietus nuo Bodeno ežero, toliau – Reino aukštupio slėnis, Splügeno perėja, Como ežeras. Vakarų Alpes sudaro plati kristalinių uolienų kalnų juosta (didesni kalnagūbriai: Pajūrio, Kotijaus Alpės, Dofinė Alpės, Grajaus Alpės, Savojos Alpės, Peninų Alpės, Leponto Alpės, Berno Alpės, Glarno Alpės) ir siaura klinčių bei flišo kalnų juosta (Prancūzijos Klintinės Alpės, Provanso Alpės, Šveicarijos Priešalpiai).
Alpės (tolumoje Lungerno ežeras)
Rytų Alpėse ryški siaura kristalinė Centrinių Alpių juosta (Retijos Alpės, Ectalio Alpės, Aukštasis Tauernas, Žemasis Tauernas, Cilertalio Alpės, Ortlio Alpės, Bernina, Norijos Alpės, Kicbiūhelio Alpės) ir dvi neištisinės Klintinių Alpių juostos: Šiaurės Klintinės (Algojaus Alpės, Tirolio–Bavarijos Klintinės, Zalcburgo Alpės, Salzkammerguto, Žemutinės Austrijos Alpės) ir Pietų Klintinės Alpės (Bergamo Alpės, Karnijos, Julijos Alpės, Savinios Alpės, Karavankai).
Geologinė sandara
Alpės susiraukšlėjo alpinės kalnodaros metu dėl Afrikos–Arabijos, Indostano ir Eurazijos litosferos plokščių kolizijos, iškilo neogene.
uolėtos Alpių viršūnės
Dėl besitęsiančių kalnodaros procesų Alpių aukštis kasmet padidėja keliais milimetrais. Jų struktūrai būdinga raukšlės, antstūmiai, šariažai. Vakarų Alpėse išorinė (vakarinė ir šiaurinė) kalnų grandinė susidariusi iš mezozojaus ir paleogeno nuosėdinių uolienų, vietomis flišo ir kristalinių uolienų. Vakarų Priešalpiai siauri. Vidinė Vakarų Alpių grandinė (Peninų, Leponto, Berno, Glarno Alpės) susidariusi iš mezozojaus kristalinių skalūnų, gneisų, filitų. Vakarų Alpės stačiais šlaitais nusileidžia į Po žemumą nesudarydamos priekalnių. Rytų Alpėse ašinė kalnų juosta susidariusi iš mezozojaus magminių ir metamorfinių uolienų, o abipus jos esančios gulsčiųjų raukšlių ir antstūmių juostos – iš dolomitų, klinčių. Priešalpiuose slūgso paleogeno–neogeno molasos (konglomeratai, smiltainiai). Alpių kalnagūbrius ir masyvus skiria daugybė išilginių ir skersinių slėnių (tektoninių, erozinių, ledyninių).
Reljefas formavosi neogene ir kvartere kylant suraukšlėtoms struktūroms ir tuo pat metu vykstant ardymo procesams – dūlėjimui, upių erozijai, ledynų egzaracijai. Reljefo formas lėmė ir skirtingas suraukšlėtų uolienų atsparumas. Išorinėje Alpių srityje, kur minkštos flišo uolienos ir molasos, kalnai palyginti neaukšti (iki 1800 m), viršūnės apvalios, šlaitai nuolaidūs, upių slėniai platūs, su terasomis. Klintinių kalnų juostoje (aukštis iki 3000 m) upių slėniai gilūs, šlaitai statūs, viršūnės uolėtos, daug karsto reiškinių, ypač Šiaurės Klintinėse Alpėse (Hochschwabas, Toto, Teneno, Hageno kalnai). Didžiausi karstiniai urvynai yra Provanso ir Dofinė Alpėse (1278 m gylio Berger urvas). Alpių kristalinėje juostoje yra glacialinis reljefas; jį suformavo pleistoceno ledynai (pagal E. Brücknerį ir A. Pencką, Alpėse būta 4 ledynmečių – Günzo ledynmetis, Mindelio, Risso ledynmetis ir Würmo ledynmetis). Gausu būdingų alpinio reljefo formų: karų (ledyninių cirkų), kabančiųjų ir troginių slėnių, karlingų, mutonų, aštriabriaunių kãrinių keterų.
Klimatas
Alpės sudaro ribą tarp vidutinio ir subtropinio klimato juostų. Šiaurinėje pusėje vyrauja vidutinių platumų jūrinis oras, atslenkantis iš šiaurės vakarų ir vakarų; vakariniuose ir šiauriniuose šlaituose iki 800 m aukščio klimatas vidutiniškai šiltas. Iš pietų Alpes pasiekia (ypač pavasarį ir rudenį) šiltesnis oras nuo Viduržemio jūros, iš rytų – sausesnis, žiemą šaltas žemyninis oras. Sausio vidutinė temperatūra aukščiausia papėdėse: Pajūrio Alpėse apie 8, Alpių pietinėje pusėje apie 0, šiaurinėje –2 °C; kalnuose, 2500 m aukštyje, 0 °C. Įdubose ir slėniuose temperatūra dažnai nukrinta žemiau –30 °C; Gstettner Almo įduboje (Dürrensteino masyvas) absoliutusis minimumas –53 °C. Liepos vidutinė temperatūra: Pajūrio Alpėse 24, Alpių šiaurėje 19, pietuose 20 °C; 2500 m aukštyje apie 5 °C. Vakarų Alpėse per metus iškrinta 3000–4000 mm kritulių, Rytų Alpių šiauriniuse ir pietiniuose išoriniuose kalnagūbriuose 2500–3000 milometrų. Sausiausi yra vidiniai dienovidinių krypties slėniai ir įdubos: per metus iškrinta 500–1000 mm kritulių.
Alpių ledynai
Aukščiau kaip 2300 m dažniausiai sninga; ten susidaro sniego danga. Sniego riba šiauriniuose šlaituose yra 2500 m aukštyje, pietiniuose šlaituose ir sausose vidinėse srityse 3200 metrų. Dažnos sniego lavinos. Alpėms būdingi regioniniai ir vietiniai vėjai: fenas, kalnų slėnių, ledynų vėjas. Šaltas oras plūsta nuo aukštų kalnų žemyn ir sukelia šaltus vėjus gretimose srityse, pvz., mistralį Ronos slėnyje. Ledynai užima apie 4000 km2 (apie 1200 ledynų), 2/3 jų yra Vakarų Alpėse. Labiausiai apledėję kalnagūbriai ir viršūnės: Finsteraarhornas, Monte Rosa, Monblanas, Aukštasis Tauernas. Didžiausi ledynai: Vakarų Alpėse – Aletscho ledynas (86,8 km2 ploto, 24,7 km ilgio), Gornerio ledynas, Mer de Glace’o, Rytų Alpėse – Pasterzės ledynas. Ledynų liežuviai nusileidžia iki 1500–1100 m aukščio.
Hidrografinės salygos
Ledynai ir sniegynai maitina nuo Alpių tekančias upes. Daugelis jų yra Adrijos jūros (Po ir jos intakai, Adige) ir Juodosios jūros (Dunojaus dešinieji intakai – Illeris, Lechas, Innas, Ennsas, Drava) baseinų; kai kurios teka į Šiaurės jūrą (Reinas ir jo intakai) ir Viduržemio jūrą (Rona). Upės teka giliai įsirėžusiais slėniais, Vakarų Alpėse daugiausia skersiniais, Rytų Alpėse išilginiais, vietomis pralaužtiniais. Patvinsta dažniausiai vasarą, nusenka žiemą. Daug hidroelektrinių. Didžiausi ežerai yra šiauriniuose priekalniuose: Ženevos ežeras, Bodeno ežeras, Ciuricho ežeras, Keturių Kantonų ežeras; pietinėje papėdėje yra Gardos ežeras, Maggiorės, Como ežeras.
Augalija
Alpėse ryškios vertikãliosios augalijos zonos. Žemutinė yra priekalniuose iki apie 800 m aukščio; ji tankiai apgyventa ir sukultūrinta, auginami sodai, vynuogynai, javai. Pietiniuose priekalniuose auga šviesūs ąžuolynai, kaštonų miškai (Pajūrio Alpių pietiniuose šlaituose yra subtropinės augalijos), rytiniuose – miškastepės su šviesiais ąžuolynais, šiauriniuose – lapuočių ir mišrieji miškai. Nuo 500–800 m aukščio yra kalnų miškų zona (bukai, eglės, aukščiau pušys, maumedžiai, kedrinės pušys). Miškų zonos aukščiausia riba vidiniuose kalnagūbriuose yra 2000–2400 m aukštyje, pietuose 1700–2000 m, šiaurėje 1600–1900 metrų. Virš miškų driekiasi subalpinė zona (vešli pievų augalija, krūmai, krūmokšniai, Rytų Alpėse – kalninės pušys), dar aukščiau – alpinių pievų zona (alpinės aguonos, krokai, uolaskėlės, vėdrynai, liūtpėdės).
Alpinės pievos
Aukščiausiose kalnagūbrių viršūnėse yra subnivalinė ir nivalinė zonos (firno laukai ir ledynai). Alpių flora pasižymi augalų rūšių gausumu; tarp jų yra endeminių.
alpinis ožys
Gyvūnija
Alpių gyvūnijai daug žalos padarė žmonių veikla. Kai kurios rūšys baigia išnykti (alpinis ožys). Tipiškų alpinių gyvūnų liko tik aukštikalnėse.
Aplinkos apsauga
Augalijai, gyvūnijai ir kraštovaizdžiui saugoti įkurta rezervatų ir nacionalinių parkų (Šveicarijos, Stelvio nacionalinis parkas, Karwendelio, Gran Paradiso, Vanoise’o nacionalinis parkas).
Turizmas. Alpinizmas
Svarbiausi geležinkeliai (ir tuneliai): Liono–Turino (Mont-Cenis tunelis), Berno–Milano (Simplono tunelis), Ciuricho–Milano (Sankt Gothardo tunelis), Innsbrucko–Veronos, Zalcburgo–Villacho (Tauerno tunelis). Automobilių keliai eina Simplono, Sankt Gothardo, Brennerio, Didžiojo ir Mažojo Sen Bernaro, Fréjuso, Mont-Cenis, Monblano, Arlbergo tuneliais. Alpėse daug poilsio, sporto ir turizmo centrų, veikiančių ištisus metus. Labai daug lyno keltų ir lyno kelių. Šamoni – tarptautinis alpinizmo (išvykų į Monblaną bazė), turizmo, žiemos sporto centras.
Matterhornas – Peninų Alpių viršūnė (Šveicarija)
Kopiama į visas Alpių viršūnes; įvairaus sudėtingumo maršrutai. Į Monblaną pirmieji įkopė (1786 08 08) prancūzai Jacquesʼas Balmat ir Michelis Gabrielis Paccard’as. Kitos aukščiausios viršūnės (visos Peninų Alpėse): Dufour (4634 m; pirmą kartą įkopta 1855 08 01), Nordend (4609 m; 1861 08 26), Zumsteinspitze (4563 m; 1820 07 01), Signalkuppe (4554 m; 1842 08 09), Dom (4545 m; 1858 09 11), Liskamm (4527 m; 1861 07 19), Weisshorn (4505 m; 1861 08 19), Täschhorn (4490 m; 1862 07 30), Matterhorn (4478 m; 1865 07 14). 1995 07 16 Lietuvos vėliavą Monblano viršūnėje iškėlė V. Vitkauskas. Alpėse žuvę lietuvių alpinistai: Vytautas Dominas, Arūnas Tumynas, Laima Tumynienė (2009 07 17, leisdamiesi nuo Monblano), Vadimas Sadenko, Aurimas Uleckas (2016 01 03, kopdami į Les Droites viršūnę), Artūras Bazys, Milda Jasaitytė (2016 01 03, kopdami į Petite Aiguille Verte’o viršūnę žuvo lavinoje).
1
-Alpių kalnai
2784