alpinzmas (pagal Alpių kalnų vardą), sporto šaka, kopimas į kalnus per ledynus, uolas, sniegynus. Skiriama techniškai sudėtingas ir aukštuminis alpinizmas, nors griežtų ribų nėra. Iš aukštuminio alpinizmo išskiriami kopimai į aukštesnes kaip 8000 m viršūnes, kai reikia ne tik labai gero fizinio ir psichologinio pasirengimo, bet ir organizmo gebėjimo išgyventi esant ilgalaikiam deguonies stygiui, specialaus inventoriaus. Kopimą į kalnus sunkina kylant į viršų mažėjantis atmosferos slėgis ir deguonies kiekis ore (žmogaus kraujas mažiau prisotinimas deguonies), smarkūs vėjai, žema oro temperatūra, dideli jos skirtumai dieną ir naktį, didelė ultravioletinė spinduliuotė, ledynų plyšiai, ledokričiai, sniego griūčių pavojus, šlaito statumas. Techniškai sudėtingi būna uolų, ledo, kombinuoti alpinizmo maršrutai (svarbu maršruto statumas, ilgis, jo sudėtingumas, plyšiai, uolų geologinė sudėtis ir apledėjimas, ledo struktūra).
kopimas per ledokritį naudojantis metalinėmis kopėčiomis
alpinisto reikmenys: 1 – ledkirtis, 2 – ledo plaktukas, 3 – karabinas, 4, 5 – kaiščiai, 6 – ledo kablys, 7, 8 – uolų kabliai, 9 – saugos diržai, 10 – nagės, 11 – kopimo batas
Inventorius
Alpinistų inventorius: virvės, kabliai (uolų ar ledo), kaiščiai, karabinai, spaustukai virvėms, ledkirčiai, plaktukai, kopėčios, saugos diržai, šalmai, akiniai, nagės (katukai), ryšio priemonės. Yra specialūs alpinistų drabužiai, batai, miegmaišiai, palapinės. Kopiant į aukštesnes kaip 8000 m viršūnes dažnai naudojami deguonies aparatai.
Istorija
18 a. viduryje Europos mokslininkai vis labiau ėmė domėtis kalnais, jų geografine padėtimi, geologine sandara, klimatu, augalija. 1786 prancūzai Jacquesʼas Balmat (1762–1834) ir Michelis Gabrielis Paccard’as (1757–1827) įkopė į aukščiausią Alpių viršūnę Monblaną (4808 metrai). 1787 į Monblaną užkopė H. B. de Saussure’o (Šveicarija) vadovaujama ekspedicija, nešusi instrumentus oro slėgiui matuoti. Šie kopimai laikomi alpinizmo pradžia. 19 a. viduryje Šveicarijoje susikūrė kalnų gidų organizacija, vedžiojusi anglų, prancūzų, vokiečių alpinistus, kurie pirmieji norėjo pasiekti neįkoptas viršūnes. Edwardas Whymperis (Jungtinė Karalystė) 1865 Alpėse įkopė į Matterhorno (4478 m), kartu su anglais Jeanu Antoine Carreliu ir Louisu Carreliu 1880 Anduose – į Chimborazo ugnikalnio (6310 m) viršūnes.
Reinholdas Messneris kopia per Similuano ledyną (Alpės)
Po 1870, kai Europos pagrindinės viršūnės buvo pasiektos, pradėta kopti į Pietų Amerikos (Andų), Šiaurės Amerikos, Kaukazo, Afrikos ir Azijos (Himalajų) kalnus. Aukščiausią Andų viršūnę Aconcaguą (6960 m) pirmasis 1897 pasiekė Mattias Zurbriggenas (Šveicarija). 1913 Hudsonas Stuckas, Walteris Harperis, Harriu Karstensas ir Robertas Tatunas (visi Jungtinės Amerikos Valstijos) įkopė į aukščiausią Šiaurės Amerikos viršūnę Denali kalną (McKinley; su sniego danga 6194,6 m). Po Pirmojo pasaulinio karo suaktyvėjo Austrijos, Kinijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Italijos, Japonijos, Rusijos alpinistai. Į Qullai Abuali ibni Sino (buvusi Lenino viršūnė; 7134 m) Pamyre 1928 įkopė vokiečiai Eugenas Allweinas, Erwinas Schneideris, Karlas Wienas, į Ismailo Samani viršūnę (buvusi Komunizmo viršūnė; 7495 m) 1933 įkopė rusų ekspedicijos dalyvis Jevgenijus Abalakovas.
Už ypatingus laimėjimus alpinistai buvo apdovanojami olimpinių žaidynių aukso medaliais 1912 Stokholmo, 1924 Paryžiaus, 1932 Los Andželo, 1936 Berlyno olimpiadose.
Po Antrojo pasaulinio karo pradėta kopti į Himalajus. 1950 Mauriceʼas Herzogas ir Louisas Lachenalis (Prancūzija) įkopė į Annapurną (8091 m) – pirmąją viršūnę, aukštesnę kaip 8000 metrų. Į pasaulio aukščiausią viršūnę Džomolungmą (8850,67 m) 1953 05 29 pirmieji įkopė E. P. Hillary iš Naujosios Zelandijos ir šerpas Tenzingas Norgay (Didžiosios Britanijos ekspedicija, vadovas Johnas Huntas). 1975 į Džomolungmą įkopė pirmoji moteris alpinistė japonė Junko Tabei (Japonija). Be papildomo deguonies į ją 1978 įkopė italas R. Messneris ir austras Peteris Habeleris, pirmieji žiemą (1980) – lenkai Leszekas Cichy ir Krzysztofas Wielickis. Iki 1997 į Džomolungmą įkopė apie 700, žuvo 148 žmonės, iki 2017 12 04 įkopė 4833 žmonės (įkopta 8306 kartų), žuvo 288 (173 alpinistai ir 115 šerpų). Į visas 14 viršūnių, aukštesnių kaip 8000 m, pirmasis įkopė Reinholdas Messneris, antrasis – lenkas J. Kukuczka. Į visų žemynų aukščiausias viršukalnes 1985 pirmasis įkopė amerikietis D. Bassas.
E. P. Hillary ir Tenzingas Norgay (1953 ekspedicija į Džomolungmą)
20 a. pabaigoje alpinistai įveikdavo vis daugiau stačių (sieninių, techniškai sudėtingų) maršrutų dideliame aukštyje. Anglas Chrisas Boningtonas sudėtingiausiais to meto maršrutais pirmasis surengė ekspedicijas ir įkopė į Annapurną (1975) ir Džomolungmą (1985).
Lietuvoje
Lietuvoje alpinizmo pradininkai – kartografas J. Chodzka, 1850 įkopęs į Araratą (5137, Armėnijos kalnynas), 19 a. antroje pusėje Sibiro kalnus tyrinėjęs J. Čerskis (kalnynas Jakutijoje, savo apimtimi didesnis už Kaukazą, pavadintas Čerskio kalnynu, Užbaikalėje driekiasi Čerskio kalnagūbris, dvi jo vardo viršūnės yra Baikalo ežero pakrantės kalnuose), per Pamyrą ir Tian Šanį keliavęs K. Aris, 1932–34 per Himalajus, Karakorumą, Kunluną – A. Poška.
V. Vitkauskas Džomolungmos viršūnėje 1993 05 10
Sportinio alpinizmo pradininkai – G. P. Akstinas, Vytautas Vosylius ir F. Mieliauskas. Jų iniciatyva įkurtos alpinizmo sekcijos Kaune (1956) ir Vilniuje (1957); surengta pirmoji Baltijos šalių alpiniada (1958), per kurią 28 dalyviai įkopė į Kaukazo aukščiausią viršūnę Elbrusą (5642 metrai). G. P. Akstinas, V. Vosylius ir F. Mieliauskas žuvo 1959 08 02 sniego lavinoje, kopdami į Dychtau viršūnę (5204,7 m) Kaukaze. 1959 Kirgizijos ir Lietuvos alpinistų ekspedicija (vadovas A. Romanovas, iš Lietuvos dalyvavo Marija Melinskaitė, Paulius Normantas, K. Monstvilas) Tian Šanyje, Terskei Alatau kalnagūbryje, įkopę į 2 bevardes viršūnes, pavadino jas Akstino viršūne (4250 m) ir Lietuvos alpinistų viršūne (4143 m). 1959–96 veikė Lietuvos alpinizmo federacija, 1996 įsteigta Lietuvos alpinizmo asociacija (1991 priimta į Tarptautinę alpinizmo sąjungą).
1964 pirmoji Lietuvos aukštumų ekspedicija (vadovas K. Monstvilas, dalyviai J. Antanavičius, R. K. Augūnas, Balys Binkauskas, Aleksandras Jurgelionis, Augustas Kubilius, Stasys Miglinas, Jaroslavas Okulič-Kazarinas, Vilius Šaduikis) Pamyro pietvakariuose, Šachdaros kalnagūbryje, įkopė į 3 bevardes viršūnes ir pavadino jas Lietuvos viršūne (6080 m), Čiurlionio viršūne (5794 m) ir Donelaičio viršūne (5837 m). 1965 Lietuvos alpinistai (vadovas K. Monstvilas) Pamyre įkopė į Qullai Abuali ibni Sino (buvusi Lenino viršūnė).
1971 ekspedicija (vadovas V. Šaduikis), 8 alpinistai J. Okulič‑Kazarino (vadovas), Algirdas Briedis, Alfonsas Jakštas, A. Kubilius, Algimantas Petrauskas, V. Stepulis, Antanas Varanka, Jurgis Zamulaitis įkopė į aukščiausią Pamyre Ismailo Samani viršūnę (buvusi Komunizmo viršūnė, 7495 m). Po metų, tarptautinės alpiniados sudėtyje, įkopimą pakartojo K. Monstvilas (vadovas), J. Antanavičius, Balys Binkauskas, A. Gučas ir treneriu dirbęs D. Makauskas. 1989 per aukštumų ekspediciją Pamyre (vadovas M. Strumskis) į Ismailo Samani ir Korženevskajos (7105 m) viršūnes įkopė Nikolajus Korolkovas, V. Vitkauskas, Z. Blažaitis, Algirdas Subata, Alfonsas Kairys; dar 11 alpinistų įveikė po vieną šių kalnų viršūnių. 1969 per Lietuvos alpiniadą 96 alpinistai įkopė į Akstino viršūnę. D. Makauskas 1970 tapo SSRS čempionu uolų klasėje, 1982 už įkopimą į SSRS 4 aukščiausias viršūnes jam suteiktas Sniegynų tigro vardas. Jis buvo pirmasis lietuvis, įkopęs į vieną iš 14 pasaulio aukščiausių kalnų – Dhaulagirį (8167 m, Himalajuose) 1990; čia žuvo.
Dainius Makauskas
Lietuvos viršūnė (Pamyras, 1964)
alpinistų stovykla 7906 m aukštyje (Džomolungma, Pietų Balnakalnis)
Alpinistas Z. Blažaitis buvo daugkartinis Lietuvos ir Baltijos šalių čempionas. 1984 A. Gudelis surengė ekspediciją į Pamyro pietvakarinę dalį ir 9 viršūnes pavadino lietuviškais vardais; žuvo kopdamas į Krymo uolas. Pirmoji Pabaltyje moteris Aldona Skėraitytė 1991 viena įkopė į Korženevskajos viršūnę (7105m) Pamyre ir 1993 į Chan Tengiri viršūnę (6995 m) Tian Šanyje. Valerija Pundzienė ir Edvardas Pundzius yra daugkartiniai Lietuvos ir Baltijos šalių alpinizmo bei laipiojimo uolomis čempionai. 1992 A. A. Bertulis (Jungtinės Amerikos Valstijos), kartu su Lietuvos alpinizmo federacija, surengė ekspediciją į Džomolungmą iš Tibeto pusės; 10 alpinistų užkopė iki 7800 m aukščio: Jūratė Bajorienė, Stasys Navickas, E. Pundzius, V. Pundziuvienė, R. Simutis, Rimantas Skirmantas, V. Šaduikis, V. Vitkauskas, Valdas Ūsas ir latvis Aivars Bojars.
V. Vitkauskas, kopdamas iš Nepalo pusės, pirmasis iš Baltijos šalių 1993 05 10 pasiekė aukščiausią pasaulio viršūnę – Džomolungmą. 1993–96 jis įkopė į visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnes ir pirmasis pasaulyje jose iškėlė tą pačią savo valstybės vėliavą. Į Džomolungmą 2003 05 22 įkopė S. Vilius (pirmasis lietuvis įkopęs iš šiaurinės Tibeto pusės), 2007 05 15 – Aldas Baltutis, 2007 05 21 – Darius Vaičiulis, 2013 05 22 – Edita Nichols Uksaitė (pirmoji moteris lietuvė).
1
1034
2555
L: Kalnai lieka rymoti / sud. A. Kubilius Vilnius 1970.