Alvidas Remesa
Remesà Alvidas 1951 07 08Kaunas, lietuvių kompozitorius, vargonininkas, pedagogas. Pranciškonų pasauliečių ordino (nuo 1987), Amerikos muzikos terapeutų asociacijos profesionalų lygos (2004) narys. 1983 baigė Lietuvos konservatoriją (V. Laurušo kompozicijos klasę). Nuo 1983 dėsto Klaipėdos universitete (iki 1995 Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetai); docentas (1994). 1991–93 dar dėstė Telšių kunigų seminarijoje, 1994–96 – Lietuvos muzikos akademijoje Vilniuje, 1999–2000 – Šv. Antano kolegijoje Kretingoje. Klaipėdos universiteto Muzikologijos instituto įkūrėjas, direktorius (1997–98), Lietuvių katalikų mokslo akademijos Klaipėdos skyriaus įkūrėjas ir pirmininkas (1991–99), mokslo metraščio Vakarų Lietuvos katalikiškoji kultūra redaktorius (1995–99).
1989 atkūrė Šv. Cecilijos draugiją, iki 1999 jos pirmininkas (surengė vaikų bažnytinių chorų 8 festivalius), pasaulio lietuvių kultūrinį religinį žurnalą Lietuvoje Šv. Pranciškaus varpelis (nuo 1995 Pranciškonų pasaulis); vyriausiasis redaktorius ir administratorius (1992–95). Kretingos pranciškonų vienuolyno bažnyčios vargonininkas (1990–2002). 1990–93 rūpinosi Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekos dingusių knygų, rankraščių grąžinimu. 1994–95 Lietuvoje rengė vargonininkų kursus, festivalius ir konferencijas. Kaip muzikos terapeutas stažavo Jungtinėse Amerikos Valstijose (1992), Austrijoje (1999).
1999–2004 Klaipėdos Psichiatrijos ligoninės muzikos terapeutas. 2001 įkūrė Respublikinį muzikos psichoterapijos centrą prie Klaipėdos psichiatrijos ligoninės; direktorius (2001–04). 2004–10 asociacijos Muzikos terapijos sveikatingumo centras įkūrėjas ir vadovas Druskininkuose. 2006–10 sanatorijų ir vandens procedūrų centrų Druskininkuose biomuzikos terapeutas. 2005–10 Pilnų namų bendruomenės priklausomybių centro Panaroje (Varėnos rj. savivaldybė) bažnyčios choralistų ansamblio vadovas ir vargonininkas.
Paskelbė daugiau kaip 70 mokslinių straipsnių. Surengė autorinių koncertų Klaipėdoje, Vilniuje, Rygoje, Amsterdame. Parašė vadovėlius Grigališkojo choralo pagrindai, Sek manimi (2 d., abu 1995), Bažnytinės muzikos teorijos, praktikos ir istorijos vadovėlį (1991), išleido poezijos rinktinę Žuvys (2000).
Kūriniai
Sukūrė daugiau kaip 100 įvairaus žanro kūrinių, tarp jų – baletą vaikams Raudonodžių vadas (P. Fokino libretas, 1988), poemą Paskutinė vakarienė simfoniniam orkestrui (1983), oratoriją Šv. Pranciškus Asyžietis 4 solistams, mišriam ir vaikų chorams, simfoniniam orkestrui ir vargonams (pagal F. V. Gidžiūno ir F. L. Andriekaus tekstus, 1991), Švento Tėvo himną (1993, skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II pasveikinimui Lietuvoje), choralą Sausio tryliktajai vyrų chorui ir varpams arba kameriniam orkestrui (1994), 6 simfonijas (1996, 1997, 1998, 1999, 2004, 2011), simfoninę variaciją M. K. Čiurlionio preliudo fortepijonui, op. 7 nr. 4 tema (1995), kamerinę operą Pakeisti širdį širdimi (J. Mačiukevičiaus libretas, 1985), koncertą valtornai ir styginių orkestrui (1984), sonatą vargonams Dialogai (1983), kamerinės instrumentinės muzikos kūrinių, kūrinių solo instrumentams (Stigmos fortepijonui, 1987, Septyni Kristaus žodžiai klarnetui, 1992), Requiem mišriam chorui, dviem solistams, vargonams ir instrumentiniam ansambliui (pagal E. Kelmicko žodžius, 1986), muzikos dramos spektakliams.
Ankstyvojoje kūryboje vyravo neoklasicizmo bruožai, vėliau ėmė naudoti įvairias komponavimo technikas derindamas krikščioniškąją liturginę muziką ir akustines sistemas.
2607