Alžỹro dail
Iš neolito laikų išliko uolų piešinių su žmonių, gyvūnų figūromis, medžioklės, ritualinių apeigų scenomis (Adžero plynaukštėje; pasaulio paveldo vertybė, nuo 1982). Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų finikiečių kolonijose gyvavęs menas turėjo vietos, kartaginiečių ir graikų meno bruožų. Išliko memorialinių paminklų (stelų), skulptūrų fragmentų, taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių. 1–5 a. pastatuose rasta spalvingų mozaikų liekanų su mitologinėmis, religinėmis, buitinėmis scenomis. Aptikta skulptūrų, dirbinių iš akmens. Keramikos, juvelyriniuose dirbiniuose ryški bizantinio meno įtaka. Nuo 7 a., įsigalėjus islamui, kito dailės pobūdis. Daugiausia plėtota taikomoji dekoratyvinė dailė – keramika (puošyba glazūruotomis, polichromuotomis plytelėmis), akmens ir stiuko drožyba bei raižyba, dekoratyvinė tapyba, dailioji tekstilė (audimas, kilimų rišimas), dailieji metalo dirbiniai.
Adžero uolų piešiniai
Dekoratyvinės dailės reikšmė padidėjo viduramžiais, ypač 11–15 amžiuje. Statiniai puošti stiuko raižiniais, glazūruotomis plytelėmis, tapytais kokliais, geometrinių ir augalinių raštų mozaikomis. Dekoratyvinėje dailėje susipynė Rytų, Vakarų ir vietos – berberų – meno tradicijos.
16–18 a. valdant turkams padaugėjo dekoratyvinės dailės eklektiškumo, pasireiškusio naudojamų medžiagų (glazūruoti kokliai, keraminės plytelės, įvairiaspalvis marmuras) gausa, dekoro įvairove. 19 a.–20 a. pradžioje svetimšalių (daugiausia prancūzų) sukurta vaizduojamosios dailės kūrinių. 1881 Alžyro mieste įkurta Nacionalinė architektūros ir dailės mokykla. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio nacionalinės tematikos kūrinių sukūrė vietos dailininkai broliai M. ir O. Rasimai, T. Ranemas, vėliau – realistinės krypties dailininkai Benateras, M. Buzidas, B. Jellesas, socialinės tematikos kūrinių – M. Iziašemas, modernistinių – M. Šadda ir kiti. Plėtojama taikomoji dailė: daromi metaliniai kalstyti ir raižyti indai, papuošalai, keramikos dirbiniai, audžiami, siuvinėjami audiniai.
917
Alžyro kultūra
Alžyro partijos ir profsąjungos