Alžỹro istorija

Ikiistoriniai ir senovės laikai

Adžero uolų piešiniai

Prieš 360 000 m. dabartinėje Alžyro teritorijoje gyvenusių pirmykščių žmonių liekanų ir ankstyvojo Acheulio kultūros laikotarpio akmeninių įrankių rasta Ternifine. Neolito laikų (šeštas–ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų) piešinių, vaizduojančių medžioklės scenas, ritualines apeigas, gyvūnus, išliko Adžero plynaukštės uolose. 12 a. pr. Kr. Viduržemio jūros pakrantėje pirmąsias kolonijas įkūrė finikiečiai, 8 a. pr. Kr. – kartaginiečiai. 3 a. pr. Kr. krašto rytinės dalies vakaruose susidarė mazezilų, rytuose – masilų genčių sąjungos. Jas suvienijo ir 201 pr. Kr. Numidijos valstybę įkūrė masilų vadas Masinisa. 146 pr. Kr. į Numidiją pradėjo skverbtis romėnai. 105 pr. Kr. laimėję karą su Numidijos karaliumi Jugurta jie ėmė valdyti šalies rytinę dalį, o 46 pr. Kr. užkariavo visą Numidiją ir pavertė ją Romos Naujosios Afrikos provincija.

maurų išsilaipinimas Orane (aliejus, 1613, dailininkas V. Mestre, Colección Bancaja)

Viduriniai amžiai

476 žlugus Romos imperijai Afrikos šiaurės pakrantę užgrobė vandalai, 533 – Bizantija. 7 a. antroje pusėje šią teritoriją nukariavo arabai ir prijungė prie Kalifato; paplito islamas. 8 a. nuo Kalifato atsiskyrė ir susikūrė tarpusavyje besivaidijančios valstybės. Stipriausias jų valdė Fatimidai (909–1171), Almoravidai (1060–1143), Almohadai (1130–1269), Abdalvadidai (1236–1554).

Plintant jūreivystei svarbiu Afrikos šiaurės pakrantės gyventojų verslu tapo piratavimas. 16 a. pradžioje Viduržemio jūros pakrantės uostus užgrobė ispanai. Korsaras Chair ad Dinas Barbarosa juos įveikė ir 1519 įkūrė Korsarų valstybę, Osmanų imperijos vasalę. 1546 ji tapo šios imperijos dalimi, vadinama Al Džazairu (arabiškai al-Jaza’ir – salų šalis). 18 a. pradžioje nusilpusiai Osmanų imperijai Alžyras priklausė tik formaliai, faktiškai tapo savarankiška feodaline valstybe. Šalį valdė kariuomenės vadų tarybos renkamas dėjus ir turkų sultono skiriamas paša. 1711 dėjus Baba Alijus atsisakė mokėti sultonui duoklę ir išvijo jo statytinį. Alžyro valdovai, įpratę pelnytis iš piratavimo Viduržemio jūroje, kėlė grėsmę Europos valstybių prekybos saugumui, todėl 1815 ir 1816 jos surengė karines jūrų ekspedicijas, kurios susilpnino dėjų valdžią.

prancūzų kariuomenės įsiveržimas į Alžyrą 1830 07 05

Kolonijiniai laikai

prancūzai užima Konstantino tvirtovę Alžyre (akvarelė, 1837, dailininkas Jean‑Louis Gaspardʼas, S. K. Brown Military Collection, Brown University Library)

1830 į šalį įsiveržė, jos sostinę Alžyrą, Oraną ir Annabą užgrobė prancūzai; jie Al Džazairą ėmė vadinti Alžyru. Nuo 1832 kovai su prancūzais vadovavo emyras Abd al Kadyras. Iki 1837 jo sukurtas emyratas apėmė didesniąją Vakarų Alžyro dalį. Panaudojus vadinamosios išdegintos žemės taktiką ir 1847 nuslopinus Abd al Kadyro sukilimą, 1848 Alžyras buvo paskelbtas neatskiriama Prancūzijos dalimi. 1851–57 prancūzai užėmė kalnuotus Alžyro Kabilijos rajonus, tačiau dėl atkaklaus alžyriečių priešinimosi (sukilimai įvairiose krašto dalyse vyko 1849, 1852, 1854, 1859, 1864–67, 1871–72, 1879, 1881) tik 19 a. pabaigoje užvaldė visą šalį. Nukariautas Alžyras tapo pigių žaliavų ir žemės ūkio produktų tiekėju Prancūzijai bei jos prekių realizavimo rinka. Lemiamos įtakos šalies ūkiui turėjo europiečių imigracija: 1874 buvo 344 000, 1911 – 725 000, 1954 – 984 000 kolonistų. Atvykėliai pusvelčiui supirko arba atėmė iš vietos gyventojų derlingiausias žemes (kolonistams 1910 priklausė 1,8 mln. ha, 1954 – 2,7 mln. ha žemės), steigė pramonės ir prekybos įmones.

1881 įsigaliojęs Vietos kodeksas įteisino su Prancūzijos bankais ir trestais glaudžiai susijusios kolonijinės valdžios viršenybę, europiečių privilegijas ir Prancūzijos valdiniais vadinamų alžyriečių (jie piliečiais galėjo tapti tik išsižadėję islamo) religinį, politinį ir ekonominį beteisiškumą.

Po Pirmojo pasaulinio karo sustiprėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Šalyje kūrėsi musulmonų organizacijos (Jaunieji alžyriečiai, Išrinktųjų musulmonų federacija, Ulemų asociacija ir kitos), reikalaujančios suteikti alžyriečiams politines teises ir laisves, nedrausti puoselėti arabų kultūrą ir tradicijas. 1926 Paryžiuje emigrantų įkurta organizacija Šiaurės Afrikos žvaigždė (nuo 1929 nelegali) propagavo Alžyro nepriklausomybės idėją. Nuo 1936 ji veikė ir Alžyre. 1936 Prancūzijoje rinkimus laimėjęs Liaudies frontas suteikė alžyriečiams teisę dalyvauti politinių partijų ir profesinių sąjungų veikloje. Per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzijai kapituliavus (1940) Alžyro ūkio ištekliais naudojosi Vokietija ir Italija. 1942 09 Alžyrą užėmė Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė. 1943 06 čia buvo įkurtas Prancūzijos nacionalinio išsivadavimo komitetas. Jis atmetė musulmonų lyderių parengtus Alžyriečių manifestą ir Reformų projektą, kuriais reikalauta nutraukti represijas, likviduoti europiečių privilegijas, po karo sušaukti Alžyro Steigiamąjį Susirinkimą. 1945 prancūzų kariuomenei Konstantinoje numalšinus antikolonijinį sukilimą buvo uždrausta visų alžyriečių organizacijų veikla. 1947 Alžyrui buvo suteikta fiktyvi autonomija: Alžyro statutas formaliai garantavo alžyriečiams visas Prancūzijos piliečių teises. Faktiškai išliko kolonijinis režimas: valdė Prancūzijos vyriausybės skiriamas generalgubernatorius ir jam pavaldi 6 asmenų taryba; Alžyro Susirinkime, kuriam leista svarstyti tik biudžetą, 60 vietų (iš 120) priklausė europiečiams, sudariusiems 1/9 visų Alžyro gyventojų.

Kova dėl nepriklausomybės

1947 kalnuotuose rajonuose prasidėjo partizaninė kova. 1954 sudarytas Revoliucinis vienybės ir veikimo komitetas. Jo iniciatyva netrukus buvo įkurta masinė politinė organizacija Nacionalinio išsivadavimo frontas, jis ėmė rengti sukilimą, organizuoti Nacionalinio išsivadavimo armiją. 1954 11 01 prasidėjęs ginkluotas sukilimas peraugo į nacionalinio išsivadavimo karą, kuris 1955 pabaigoje apėmė visą Alžyro teritoriją. 1955–56 beveik visos Alžyro partijos ir organizacijos susijungė su Nacionalinio išsivadavimo frontu. 1956 jo kongrese išrinkta Nacionalinė Alžyro revoliucijos taryba, priimta Nacionalinio išsivadavimo fronto programa (Alžyro nepriklausomybė, agrarinė reforma, pramonės įmonių nacionalizavimas ir kita).

1958 09 19 Nacionalinio išsivadavimo frontas paskelbė Alžyrą respublika ir sudarė Laikinąją vyriausybę, siekiančią derybų su Prancūzija; Nacionalinio išsivadavimo frontas ir Nacionalinio išsivadavimo armija kontroliavo didesniąją Alžyro dalį. 1959 Prancūzijos vyriausybė pripažino Alžyro apsisprendimo teisę, tačiau karas tebevyko. 1960 ir 1961 maištus prieš Prancūzijos vyriausybę surengė kolonistai, turintys Alžyre nemažai nuosavybės ir įsitikinę, kad Alžyras yra neatskiriama Prancūzijos dalis. Juos numalšinus, 1962 Prancūzija su Alžyru pasirašė Éviano susitarimus (įsipareigota nutraukti karo veiksmus, pripažinta Alžyro apsisprendimo, teritorinio vientisumo ir tautinės vienybės teisė; Alžyras padarė Prancūzijai ekonominių ir karinių nuolaidų – jos bendrovėms palikta naftos gavybos ir perdirbimo teisė, leista naudotis karinėmis bazėmis). Per 1954–62 nepriklausomybės karą žuvo apie 1 mln. alžyriečių ir apie 100 000 prancūzų.

Prancūzijos prezidentas Ch. de Gaulleʼis Alžyre (1958 06 04)

Nepriklausomybės laikai

1962 07 03 Prancūzija pripažino Alžyro nepriklausomybę (Nepriklausomybės diena švenčiama liepos 5‑ąją), 1962 09 25 Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika paskelbė nepriklausomybę; sudaryta A. Ben Bellos vadovaujama vyriausybė. 1963 priimta pirmoji Alžyro konstitucija įtvirtino vienpartinę politinę sistemą (iki 1989 vienintelė ir valdančioji partija – Nacionalinio išsivadavimo frontas); prezidentu išrinktas A. Ben Bella. Po karo iš šalies išvyko dauguma europiečių: jų sumažėjo nuo 1 mln. (1960) iki 68 000 (1966). 1964 Prancūzija išvedė iš Alžyro kariuomenę, 1968 likvidavo savo karines bazes. 1964 NIF suvažiavime priimta programa (Alžyro chartija) paskelbė Alžyro nekapitalistinės raidos kursą. Socialistinės pakraipos vyriausybė nacionalizavo europiečiams priklausančią žemę, pramonės įmones; ją rėmė SSRS (suteikė 550 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių paskolų), Kinija (250 mln. dolerių), Jugoslavija (100 mln. dolerių). Per 1965 06 19 karinį perversmą A. Ben Bellą nuvertė ir valdžią paėmė Revoliucinė taryba (veikė iki 1979), vadovaujama pulkininko H. Bumedjeno. Revoliucinė taryba iškėlė uždavinį sukurti socializmą, atitinkantį Alžyro specifiką. 1966 vyriausybė nacionalizavo draudimo bendroves, 1968 – Prancūzijos bankus, 1971 – naftos gavybos ir perdirbimo įmones. 1976 konstitucija įtvirtino socialistinės orientacijos principus. Revoliucinės tarybos ir Ministrų Tarybos pirmininkas H. Bumedjenas 1976 tapo ir Alžyro prezidentu. 8 dešimtmečio viduryje Alžyras rėmė Maroko okupuotos (1976) Vakarų Sacharos išvadavimo liaudies fronto (POLISARIO) karius, 1976 nutraukė diplomatinius santykius su Maroku (atkurti 1988). Dėl to pablogėjo Alžyro santykiai su Maroką remiančiomis Prancūzija ir Ispanija. 1979 H. Bumedjenui mirus Nacionalinio išsivadavimo fronto generaliniu sekretoriumi ir Alžyro prezidentu tapo Š. Bendžedidas. Ekonominė raida buvo lėta, o gyventojų skaičius sparčiai augo. 1988 dėl nedarbo, didelių kainų, maisto produktų trūkumo kilo antivyriausybiniai maištai (juos malšinant žuvo apie 500 žmonių). Tai privertė Nacionalinio išsivadavimo frontą paskelbti politinių ir ekonominių reformų programą. 1989 konstitucija įtvirtino daugiapartinę politinę sistemą.

Šlovės ir kančios memorialas už nepriklausomybę žuvusiems alžyriečiams (Alžyras, 1982, skulptorius M. Konieczny, architektas B. Yellesas)

1990 vietos valdžios rinkimus laimėjęs Islamo gelbėjimo frontas pareikalavo paleisti Nacionalinį Liaudies Susirinkimą (parlamentą) ir surengti naujus rinkimus. 1991 12 parlamento rinkimus laimėjo Islamo gelbėjimo frontas. Aukščiausioji saugumo taryba 1992 01 privertė atsistatydinti Š. Bendžedidą, paleido parlamentą, anuliavo rinkimų rezultatus, sudarė prezidento funkcijas vykdančią 5 asmenų Aukščiausiąją Valstybės Tarybą, jos pirmininku (valstybės vadovu) paskyrė M. Budiafą. Šalyje buvo įvesta nepaprastoji padėtis, uždraustas Islamo gelbėjimo frontas pradėjo partizaninį karą prieš vyriausybę (1992–2000 žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių). 1992 buvo nužudytas M. Budiafas. 1993 Alžyras nutraukė diplomatinius santykius su Iranu ir Sudanu dėl jų paramos Alžyro islamo fundamentalistų grupuotėms. 1994 Aukščiausiosios Valstybės Tarybos pirmininku tapo generolas L. Zérualis (nuo 1995 Alžyro prezidentas). 1996 konstitucija uždraudė politinę religinių partijų veiklą.

828

Alžyras 21 amžiuje

1999 04 15 prezidentu išrinktas susitaikymo su nuosaikesniais islamo fundamentalistais šalininkas A. Buteflika (2004, 2009 ir 2014 perrinktas). Jis stabilizavo vidaus padėtį, liberalizavo ekonomiką. Arabų pavasario laikotarpiu Alžyre kilę protestai buvo nelabai gausūs ir neilgalaikiai (truko 2010 12–2011 02), nesukėlė esminių vadovybės ar vidaus politikos pokyčių; 02 24 atšaukta 19 m. galiojusi nepaprastoji padėtis. 2019 02 A. Buteflikai (jį 2013 ištiko insultas) paskelbus ketinant siekti penktos prezidento kadencijos kilo masiniai protestai; 2019 03 12 A. Buteflika pažadėjo trauktis iš rinkimų kovos, bet atšaukė 04 18 numatytus prezidento rinkimus (jie įvyksią parengus naują Alžyro konstituciją). Tai sukėlė naują protestų bangą; tik vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui A. Gaidui Sala pagrasinui surengti prezidentui apkaltą, A. Buteflika 2019 04 02 atsistatydino. Prezidento pareigas laikinai perėmė parlamento aukštųjų rūmų – Tautos Tarybos pirmininkas A. Bensala. 2019 12 prezidentu išrinktas buvęs ministras pirmininkas (2017 05–08) Abd al Madžidas Tebunas (Abdelmadjid Tebboune), kuris laikomas susijusiu su atstatydintuoju prezidentu A. Buteflika.

1962 Alžyras tapo Jungtinių Tautų, Arabų lygos, 1963 – Afrikos vienybės organizacijos, 1989 – Arabų Magribo sąjungos nariu. Nuo 1960 priklauso OPEC (Naftą eksportuojančių šalių organizacijai), nuo 1968 – OAPEC (Naftą eksportuojančių arabų šalių organizacijai). 1991 12 27 Alžyras pripažino Lietuvos Respubliką (diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1994 04 15).

2271

Alžyras

Alžyro gamta

Alžyro gyventojai

Alžyro religijos

Alžyro konstitucinė santvarka

Alžyro partijos ir profsąjungos

Alžyro ginkluotosios pajėgos

Alžyro ūkis

Alžyro švietimas

Alžyro literatūra

Alžyro architektūra

Alžyro dailė

Alžyro muzika

Alžyro choreografija ir teatras

Alžyro kinas

Alžyro žiniasklaida

Alžyro pasaulio paveldo vertybės

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką