anabaptstai (gr. anabaptizō – vėl panardinu, krikštiju), radikalus reformacijos laikotarpio protestantizmo judėjimas.

Doktrina

Anabaptistai stengėsi grįžti prie krikščionybės ištakų. Teigė, jog už vidinį patyrimą ir doktriną svarbiau kasdienis bendravimas su Dievu. Pripažino tik suaugusiųjų (t. y. sąmoningai ir laisvai apsisprendusių žmonių) Krikštą. Reikalavo lygybės, turto bendrumo. Nepripažino valstybinės ir bažnytinės valdžios institucijų, priešinosi karo tarnybai, smerkė mirties bausmę. Propagavo paprastumą, blaivybę, atsisakė bažnyčių, jų atributikos. Svarbiausias anabaptistų tikėjimo dokumentas – Šleitheimo išpažinimas (1527).

Istorija

Kilo 16 a. pradžioje Šveicarijoje ir Pietų Vokietijoje. 1523 anabaptistų bendruomenių įkūrė C. Grebelis, F. Manzas. Iš pradžių anabaptistai pritarė U. Zwinglio idėjoms, po to atsiskyrė ir paplito Vidurio bei Rytų Europoje. Centrai buvo Strasbūras, Augsburgas. Anabaptistų ideologija turėjo įtakos valstiečių judėjimui (T. Müntzeris). 1534 anabaptistai užėmė valdžią Münsteryje. Po 1535 ten jų sukeltų žudynių judėjimas ėmė nykti, buvo persekiojamas pasaulietinės valdžios, Katalikų Bažnyčios, Evangelikų Liuteronų Bažnyčios, Evangelikų Reformatų Bažnyčios. Anabaptistai ieškojo prieglobsčio Tirolyje, Moravijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Pamokslininkas Menno Simonsas (1496–1561) judėjimą atgaivino (vadinamieji menonitai). Anabaptistų teologinį mokymą perėmė baptistai.

Anabaptistai Lietuvoje

Lietuvoje anabaptistų pažiūros paplito 16 a. viduryje, jas skelbė arijonai (Petras Gonenzietis, M. Czechowicas). Lietuvos anabaptistai artimai bendravo su Moravijos anabaptistais, vadinamaisiais Moravijos broliais. 1658–60 arijonus išvijus iš Lietuvos anabaptistų neliko.

2211

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką