anatòmija (gr. anatomē – skrodimas), biologijos mokslo šaka, tirianti organizmo kūno sandarą. Kartu su fiziologija anatomija yra visų biologijos mokslų pagrindas. Skirstoma į augalų anatomiją ir gyvūnų anatomiją. Žmogaus ir gyvūnų anatomijos tyrimo metodai ir istorija yra bendri, skiriasi tik tyrimo objektas. Gyvūnų anatomija, taikoma žmogui, vadinama žmogaus anatomija, arba tiesiog anatomija (siaurąja reikšme). Gyvūnų ir žmogaus kūno sandaros įvairovę ir kitimą per evoliuciją tiria lyginamoji anatomija. Pagal tyrimo metodus skirstoma į makroskopinę ir mikroskopinę anatomiją.
Makroskopinė anatomija
Makroskopinė anatomija skirstoma į sisteminę (tiria kūno sandarą pagal tam tikras funkcines sistemas), topografinę (nagrinėja sandarą pagal kūno sritis), lyginamąją (aiškina divergentinę tam tikrų struktūrų kilmę iš bendrų ištakų ar konvergentinių organų atsiradimą iš skirtingų užuomazgų), funkcinę (nagrinėja anatominės struktūros ir jos funkcijos ryšį), plastinę (tiria išorines kūno formas, kūno ir jo dalių matmenis bei proporcijas), klinikinę (nagrinėja praktinę tam tikrų anatominių struktūrų reikšmę klinikinei medicinai). Seniausias ir pagrindinis makroskopinės anatomijos metodas – skrodimas. Šiuo metu gyvas žmogus tiriamas įvairiais būdais: rentgenologiniu (įskaitant kompiuterinę tomografiją), echoskopiniu, magnetinio rezonanso, radioizotopiniu, pozitronų emisijos tomografijos, endoskopiniu.
Mikroskopinė anatomija
Mikroskopinė anatomija, arba histologija, tyrinėja organizmo audinius, ląsteles ir jų sudėtines dalis. Pagrindinis jos tyrimo būdas – mikroskopija. Šiuolaikinė anatomija yra integralus mokslas, sisteminantis įvairiomis priemonėmis gaunamus duomenis apie kūno sandarą.
Anatomijos raida
Pirmoji anatomijos mokykla susikūrė Aleksandrijoje, kur to meto žymūs anatomai Herofilas ir Erasistratas, atlikę skrodimus, aprašė daugumą kūno struktūrų. Žymiausias antikos anatomas buvo Romos gydytojas Klaudijus Galenas (129–201), sukūręs daugelį dabartinių anatomijos terminų. Jo studijos rėmėsi gyvulių skrodimais. 13 šimtmečių Galeno darbai buvo laikomi medicinos pagrindu. Dabartinei anatomijai atsirasti didelės reikšmės turėjo A. Vesaliusʼo (Belgija) knyga Apie žmogaus kūno sandarą (De humani corporis fabrica 1543), kurioje aprašyti atlikti skrodimai. 16–17 a. anatomai G. Fallopio,M. Malpighi (abu Italija) ir kiti išplėtojo anatomijos mokslą. 18–19 a. pradžioje G. Morgagnio (Italija) darbai padėjo pagrindą patologinės anatomijos, M. F. Bichat (Prancūzija) – histologijos, K. Baerio (Vokietija) – embriologijos, G. Cuvier (Prancūzija) – lyginamosios anatomijos plėtotei. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje H. Brausas (Vokietija), A. Keithas (Didžioji Britanija), H. Rouvière’as (Prancūzija) atliko svarbių mikroskopinės, lyginamosios anatomijos ir embriologijos darbų. 20 a. anatomija įgavo vis ryškesnę funkcinę kryptį, plačiai imta taikyti eksperimentiniai metodai; žymesni mokslininkai A. Delma (Prancūzija), J. Szentagothai (Vengrija), G. A. Mitchellis, S. Bennetas (abu Didžioji Britanija), W. H. Knisley (Jungtinės Amerikos Valstijos).
Anatomija Lietuvoje
Lietuvoje anatomija pradėta dėstyti Vilniaus universitete 1775 įkūrus Anatomijos katedrą. Iki Vilniaus universiteto (1832) ir Medicinos chirurgijos akademijos uždarymo (1842) anatomiją dėstė S. Bizijas, J. Briotė, J. A. Lobenveinas, A. Belkevičius. Anatomijos studijos atgaivintos 1920 Aukštuosiuose kursuose (nuo 1922 Lietuvos universitetas) įsteigus Anatomijos katedrą (vedėjas J. Žilinskas). Buvo atliekami daugiausia antropologinės krypties tyrimai (A. Jurgutis, J. Žilinskas). Vilniaus universiteto Anatomijos institutui vadovavo M. Reicheris. Lietuvos veterinarijos akademijoje 1936 įkurta Gyvulių anatomijos katedra; ši ir Vytauto Didžiojo universiteto Anatomijos katedra veikia iki šiol. 21 a. pradžioje Kauno medicinos universiteto Anatomijos katedroje buvo daugiausia tiriama širdies ir kraujagyslių sistemos autonominė inervacija (R. Stropus, A. Urbonas, D. H. Pauža), Vilniaus universiteto Medicinos fakultete – galūnių embriogenezė eksperimento sąlygomis (L. Slavėnienė), vaikų augimas ir brendimas (S. Pavilonis, A. Adomaitis, J. Tutkuvienė), Lietuvos istorinė antropologija (G. Česnys), Lietuvos veterinarijos akademijoje – naminių gyvulių anatomija (A. Pabijanskas, L. Daugnora).
1390