André Malraux

Malraux André (Andrė Malrò), tikr. Berger 1901 11 03Paryžius 1976 11 23Paryžius, prancūzų rašytojas, politikos veikėjas, orientalistas. Nacionalinėje Rytų kalbų mokykloje studijavo sanskritą ir kinų kalbą, archeologiją. 1923 su archeologų ekspedicija išvyko į Indokiniją, 1925 – į Kiniją, suartėjo su kinų revoliucionieriais, dalyvavo 1925–27 Kinijos revoliucijoje; įkūrė laikraštį L’Indochine enchaînée. 1929 dalyvavo archeologų ekspedicijose Irane ir Afganistane. 1936–39 Ispanijos pilietiniame kare kovojo respublikonų pusėje. Dalyvavo II pasauliniame kare, pabėgo iš vokiečių nelaisvės, vadovavo prancūzų partizanų junginiui. Bendradarbiavo su Ch. de Gaulle’iu. 1945–46 Prancūzijos informacijos, 1959–69 kultūros ministras. Romane Vakarų išbandymas (La Tentation de l’Occident 1926) įprasmino savo patirtį Rytuose. Romanas Karališkasis kelias (La Voie royale 1930) pagrįstas ekspedicijos į Indokiniją įspūdžiais. Romanuose Užkariautojai (Les Conquérants 1928) ir Žmogaus būtis (La Condition humaine 1933, Goncourt’ų premija, lietuvių kalba pavadinimu Kraujas ir opiumas 1939 22003) vaizduojama Kinijos revoliucija. Žmogaus būtis laikomas geriausiu A. Malraux kūriniu, jame plėtojama visai kūrybai būdinga žmogaus tragiško likimo ir jam besipriešinančios stoiškos asmenybės tema: nebūties grėsmė nugalima prasminga mirtimi. Kovos ir maišto kaip pagrindinių vertybių idėja teigiama apysakoje Paniekos metas (Le Temps du mépris 1935). Vaizduodamas Ispanijos pilietinį karą (romanas Viltis / L’Espoir 1937, filmas 1945, režisieriai A. Malraux ir B. Peskine’as) smerkė kraujo praliejimą ir prievartą. Paskutiniajame romane Altenburgo riešutmedžiai (Les Noyers de l’Altenburg 1943, lietuvių kalba 1995) nebūčiai priešinama žmonių gyvybinė galia ir solidarumas mirties akivaizdoje. Dar parašė autobiografinių esė ciklą Limbo veidrodis (Le Miroir des Limbes: t. 1 Antimemuarai / Antimémoires 1967, t. 2 Virvė ir pelė / La Corde et la Souris, t. 2 sudaro 4 knygos: Ąžuolai, kuriuos nukerta / Les Chênes qu’on abat 1971, Lozorius / Lazare 1974, Obsidianinė galva / La Tête d’obsidienne 1974, apie dailininko P. Picasso kūrybą, Neužtrukę svečiai / Hôtes de Passage 1975; visas ciklas išleistas 1976), literatūros istorijos (Prancūzų literatūra. XVII–XVIII a. / Tableau de la littérature française. XVII–XVIII siècles 1944), meno filosofijos (Tylos balsai / Les Voix du Silence 1951, Pasaulinės skulptūros įsivaizduojamas muziejus / Le Musée imaginaire de la sculpture mondiale 3 t. 1952–55) veikalų. A. Malraux tragiškas humanizmas inspiravo prancūzų egzistencializmą; autoriaus kovos ir maišto idėjas, įgavusias itin didelę reikšmę karo ir pokario laikotarpiu, perėmė J.-P. Sartre’as ir A. Camus.

510

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką