Andreas von Stirland

Andreas von Stirland (Añdrius fon Štrlandas) ? ?, Livonijos ordino magistras (1248–53). Kilęs iš Štirijos (Austrija).

Orientavosi į popiežių (ne į Vokietijos karalių). Iš pradžių rėmė Rygos vyskupą Mikalojų (šis – Tautvilą, kovojusį su Mindaugu). 1250 surengė žygį į Mindaugo domeną ir į jo sąjungininkės pietų Žemaitijos žemes. Tai susilpnino Lietuvą, ir 1250 antroje pusėje Andreasas von Stirlandas užkariavo Žiemgalą.

Mindaugas, norėdamas pašalinti politinį varžovą Tautvilą, 1250 pabaigoje ar 1251 pradžioje Andreasą von Stirlandą papirko. Šis suprato, kad įveikti Lietuvą įmanoma tik ją suskaldžius, radus kompromisą su jos valdovais, tad ėmė keisti Livonijos ordino politiką ir pripažino pagonių valdovui teisę apsikrikštyti pačiam. Andreasui von Stirlandui tarpininkaujant Mindaugas 1251 pirmoje pusėje apsikrikštijo.

Tiesioginiai Lietuvos ryšiai su popiežiumi prieštaravo Andreaso von Stirlando tikslams, tačiau siekdamas Žemaitijos jis parėmė Mindaugo kovą su priešiška koalicija. Už karaliaus karūną, kurią jis Mindaugui parūpino, šis Livonijos ordinui užrašė žemaičių žemes.

Reali Andreaso von Stirlando politika Livonijos ordinui buvo naudingesnė nei siūlymas nepripažinti Lietuvos valstybingumo, bet Livonijos ordino siuzereno – Vokiečių ordino – vadovybės dalis Andreaso von Stirlando kompromisams nepritarė. Livonijos ordino kapitula apkaltino jį palankumu Lietuvai ir pareikalavo atsistatydinti. 1253 rudens pradžioje Andreasas von Stirlandas išvyko į Vokietiją.

Nors Livonijos ordino vadovybė Andreasą von Stirlandą ir nušalino, jo diplomatinę politiką Lietuvos atžvilgiu tęsė iki Durbės mūšio (1260).

683

-fon Štirlandas, -von Stirland; -Stirland; -Štirlandas