Andrùsovo paliáubos, Abiejų Tautų Respublikos paliaubų su Rusija sutartis, sudaryta 1667 01 30 trylikai su puse metų Andrusove (ties Smolensku). Paliaubomis baigėsi Rusijos pradėtas Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karas (1654–67).
Derybos dėl paliaubų su pertraukomis vyko nuo 1663. Abiejų Tautų Respublikos komisarų vadovu iš pradžių buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris K. Z. Pacas, paskutiniame derybų etape – Žemaitijos seniūnas Jurgis Karolis Hlebavičius. Rusijos didžiajai pasiuntinybei vadovavo Afanasijus Ordinas-Naščiokinas.
Abiejų Tautų Respublika Rusijai atidavė 1611 atsiimtą ir nuo 1618 Deulino paliaubų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdytą Smolensko vaivadiją, Nevelį, Sebežą, Veližą, Lenkijos valdytas Černigovo, Severianų Naugardo žemes, pripažino Kairiakrantės Ukrainos (su Kijevu) susijungimą su Rusija.
Rusijos caras pažadėjo nesitituluoti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, už žemes, atimtas iš Abiejų Tautų Respublikos bajorų, sumokėti 1 milijoną auksinų (200 000 rublių). Rusijai atitekusių žemių bajorai, t. p. totoriai, žydai, pardavę savo turtą, turėjo teisę persikelti į Abiejų Tautų Respubliką (egzuliantai). Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atgavo Latgalą (su Daugpiliu ir Rēzekne), Polocką ir Vitebską.
Abi valstybės sutarė išvien priešintis Krymo chanatui, Turkijai, pasikeisti belaisviais. Rusija turėjo grąžinti išvežtus gyventojus, archyvus ir kitą pagrobtą turtą.
Andrusovo paliaubomis nustatyta Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos valstybinė siena buvo patvirtinta 1686 Amžinąja taika ir išliko iki Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo (1772). Po Andrusovo paliaubų sumažėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, ekonominė ir karinė galia.
Андрусовское перемирие
2808