anonmas (gr. anōnymos – bevardis), teksto autorius, nuslėpęs savo pavardę, arba veikalas, kurio autorius nežinomas. Anonimiškumo priežastys labai įvairios. Viduramžių ir Renesanso literatūroje buvo paplitę anksčiau parašytų veikalų perdirbiniai, sekimai; autoriai jų nelaikė savo kūriniais. Pvz., M. Mažvydo Katekizmas išėjo be autoriaus pavardės – ji užšifruota akrostiche ir nustatyta daug vėliau. Nemaža anoniminių eiliuotų kūrinių parašyta 18–19 a., kai individuali poezija dar buvo nenutolusi nuo liaudies dainos. Asmeniniai išgyvenimai būdavo reiškiami modifikuota liaudies dainos poetika, todėl autorystė atrodė nesvarbi. Vienas seniausių anoniminių kūrinių lietuvių literatūroje – panegirika karaliui Zigmantui Vazai Pakvietimas Lietuvos giminės (1589). Ypač daug anoniminių (ar slapyvardžiais pasirašytų) kūrinių pasirodė lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu. Anonimo išaiškinimas reikalauja kruopščių tekstologinių, archyvinių, istorinių tyrinėjimų.
293