Antanas Maceina

Maceinà Antanas 1908 01 27Bagrėnas (Ašmintos vlsč., Marijampolės apskr.) 1987 01 27Münster (palaidotas Brebersdorfe prie Schweinfurtho, Vokietija), lietuvių filosofas. A. Maceinos tėvas. Vienas žymiausių 20 amžiaus lietuvių filosofų. S. Šalkauskio mokinys. Dr. (1934). Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys (1961).

Išsilavinimas

1924–26 ir 1929–30 mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, 1928–32 (su pertrauka) studijavo literatūrą, filosofiją ir pedagogiką Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Teologijos-filosofijos fakultete, 1932–35 – Leuveno, Fribūro, Strasbūro ir Briuselio universitetuose.

Pedagoginė ir kita veikla

1935–40 dėstė filosofiją ir pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete. 1940 pasitraukė į Vokietiją. 1941 grįžęs į Lietuvą iki 1943 dėstė Vytauto Didžiojo universitete (nuo 1942 – Filosofijos fakulteto dekanas).1944 pasitraukė į Vokietiją, iki 1949 gyveno pabėgėlių stovyklose. Nuo 1956 Freiburgo, 1959–70 Münsterio universitete dėstė filosofiją, Rytų Europos dvasios istoriją, vadovavo lietuvių emigrantų ateitininkų sąjungai. Vadovavo ateitininkų meno draugijai Šatrija, redagavo jos leidinį Ateitis.

Filosofijos bruožai

A. Maceinos filosofijai turėjo įtakos katalikiškoji neotomistinė filosofija, egzistencinė filosofija. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu paveiktas S. Šalkauskio idėjų tyrinėjo pedagogikos, kultūros filosofijos, socialines problemas.

Kultūros filosofija

Kultūros filosofijoje (Kultūros filosofijos įvadas 1936) nepritarė S. Šalkauskio idėjai, kad lietuvių kultūra yra Rytų ir Vakarų kultūrų sintezė – lietuvių kultūra yra autonomiška, jai būdinga krikščioniškasis turinys ir tautinė lietuviška forma, kurios esminiai bruožai yra subjektyvumas, vidinio pasaulio turtingumas. Skyrė vidinę ir išorinę, subjektyvią ir objektyvią kultūrą. Kultūra yra su metafiziniu žmogaus pašaukimu susijusi žmogiškoji kūryba.

Socialinė filosofija

Socialines problemas traktavo dorovės požiūriu, pabrėžė Bažnyčios vaidmenį visuomenės gyvenime – ji turi ginti žmogaus orumą, aiškinti krikščioniškuosius socialinio gyvenimo principus ir kurti tinkamą dorovinę aplinką jiems įgyvendinti. Veikale Socialinis teisingumas (1938) labdaros tradicinę katalikišką sampratą siekė pakeisti socialinio teisingumo reikalavimu. Lygybės principą iš politikos srities perkėlė į gėrybių paskirstymo sritį (priartėjo prie politinio radikalizmo).

Veikale Buržuazijos žlugimas (1940) skyrė buržuazinę, prometėjiškąją ir krikščioniškąją dvasią – tai esminiai, nekintantys žmogaus prigimties bruožai, kylantys iš jo padėties pasaulyje. Buržuazinė dvasia – į žemiškąjį pasaulį ir jo vertybes nukreipta egzistencinė nuostata. Jai priešinga prometėjiškoji (laisvo kūrėjo) ir krikščioniškoji (Dievo kūrinio) dvasia – tik pastaroji gali perkelti žmogų į sakralinę plotmę. Klerikalizmą laikė buržuazinės dvasios krikščionybėje apraiška.

Religijos filosofija

Išeivijoje A. Maceina daugiausia nagrinėjo religijos filosofijos (plačiąja prasme) ir socialines politines problemas, kūrė teistinio egzistencializmo apmatus. Remdamasis Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Švč. Mergelės Marijos, Jėzaus Kristaus gyvenimu ir veikla, t. p. filosofiškai interpretuodamas literatūros kūrinius svarstė žmogaus ir Dievo santykius, Dievo raišką istorijoje, ieškojo religijos ontologinių pagrindų, nagrinėjo blogio, kančios, ateizmo ir kitas problemas.

Pabrėžė žmogaus egzistencinių paieškų, transcendencijos pažinimo, laisvo apsisprendimo absoliuto atžvilgiu svarbą – šį apsisprendimą laikė žmogaus laisvės svarbiausia raiška. Religijoje ne žmogus pakyla į Dievo lygmenį, bet Dievas nusileidžia iki žmogaus, tikėjimas nusileidžia į žinojimo sritį – filosofiją. Susidūrusi su Apreiškimo tiesa filosofija nekinta, bet tikėjimas šia tiesa keičia savo pobūdį paklusdamas filosofinio mąstymo dėsniams.

Veikaluose Bažnyčia ir pasaulis (1970), Didieji dabarties klausimai (1976) siekė suderinti teologiją ir pasaulietinę pasaulėžiūrą, nagrinėjo sekuliarizacijos, Evangelijų demitologizacijos, religijos ir evoliucionizmo santykio problemas.

Būties klausimas

Svarbiausiame veikale Filosofijos kilmė ir prasmė (1978), polemizuodamas su M. Heideggeriu, svarstė būties klausimą, ją apibrėžė kaip būtybės buvimo pagrindą. Pasak A. Maceinos, reikia ne nagrinėti būtį, bet susitelkti prie paties nagrinėjimo – apmąstyti filosofijos kilmę ir prasmę. Filosofijos svarbiausiais šaltiniais laikė nuostabą, abejonę ir kančią, esme – būtybės kaip tokios interpretavimą.

Pedagogikos ir kiti klausimai

Pedagogikoje (Tautinis auklėjimas 1934) siekė sujungti ugdomuosius principus, ugdomąsias praktikas ir ugdytojus.

Veikale Asmuo ir istorija (1981) ieškojo lietuvių emigrantų egzistencijos dvasinių pagrindų, aptarė jų gyvenimą svetimame socialinių prieštaravimų kupiname pasaulyje. Dar nagrinėjo demokratijos, liberalizmo, bolševizmo, komunizmo doktrinas, sovietų okupacijos politines realijas. Kėlė nutautintų Klaipėdos ir Vilniaus kraštų gyventojų tautinės savimonės gaivinimo klausimą.

Poezija

A. Jasmanto slapyvardžiu išleido poezijos rinkinius Gruodas (1965), Ir niekad ne namolei (1981), Vilniuje išleisti poezijos rinkiniai Poezija (1992), Klajūnas (2001).

Kiti veikalai

Dar parašė veikalus Prometėjizmo problema (1938), trilogiją Cor Inquietum (Didysis inkvizitorius 1946, Jobo drama 1950, Niekšybės paslaptis 1964), Saulės giesmė (1954), Didžioji padėjėja (1958), Dievo avinėlis (1966), Krikščionybė ir sovietinė etika (Christentum und sowjetische Ethik 1969), Religijos filosofija (1976), Dievas ir laisvė (1985), Išlaisvinimo teologija (1986).

R: A. Maceina Raštai 14 t. Vilnius 1990–2008; Pedagoginiai raštai Kaunas 1990. L: K. K. Girnius Maceinos socialinė filosofija / Į laisvę 1978 nr. 24 (111); J. L. Navickas Maceinos filosofijos samprata ir metodas / Aidai 1978 nr. 2; T. Maceinienė Pašauktas kūrybai: Antanas Maceina Vilnius 2000; Išmintis gimusi kančioje: Antanas Maceina Vilnius 2008.

A. Jasmantas; Jasmantas

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką