Antãnas, Antãnas Didỹsis, Antãnas Vienuõlis apie 251Koma (Aukštutinis Egiptas) 356 01 17, pirmųjų krikščionių vienuolių bendruomenių įkūrėjas. Šventasis (šventė – sausio 17). Vienuoliškai gyveno nuo 270, darė stebuklus, turėjo apie 6000 mokinių. 311 nuvyko į Aleksandriją padėti persekiojamiems krikščionims. Iš ten pasitraukė į dykumą, kovojo su eretiniais judėjimais. Aleksandrijoje 561 rastas jo kapas, palaikai 635 perkelti į Konstantinopolį, 10–11 a. į Prancūziją. Vaizduojamas žilabarzdis, su abitu, ant peties – mėlyna ar balta raidė T. Laiko T formos lazdą ar ramentą (vidurinių amžių vienuolių, padedančių luošiams ir ligoniams, simbolis). Būdingi atributai – varpelis, atbaidantis piktąsias dvasias, ir kiaulė, kurios taukais 16 a. gydyta liga, pavadinta šv. Antano liepsna. Tikima, kad šv. Antanas saugo nuo ugnies, maro, kiaulių ligų. Kiauliaganių, mėsininkų, šepetininkų, laidotojų, varpų liejikų globėjas. Mene dažnas šv. Antano gundymų motyvas.
šv. Antanas (Šv. Antano altoriaus skultūra, Šv. Mato bažnyčia, Stitaras, Vukovaro‑Srijemo apygarda)
-Dykumų Antanas; -Antanas Atsiskyrėlis;