antiferomagnetikai

antiferomagnètikai (anti… + feromagnetikai), medžiagos, kurių atomų ar jonų magnetinių momentų išsidėstymo tvarka būdinga antiferomagnetizmui. Paprastai medžiaga virsta antiferomagnetiku tada, kai temperatūra žemesnė už vadinamąją Néelio temperatūrą T_N. Svarbesni antiferomagnetikai: kietasis deguonis (α atmaina; T_N = 24 K), chromas (T_N = 310 K), kai kurie retųjų žemių elementai (Tb, Dy, Ho, Er, Tm), pastarieji būna antiferomagnetikai nuo T_N iki T₁(0 < T₁ < T_N) temperatūroje. Žemesnėje negu T₁ temperatūroje jie virsta feromagnetikais. Žinoma keli tūkstančiai antiferomagnetikų – cheminių junginių (kai kurių T_N pateiktos 2 lentelėje). Yra geležies grupės ir platinos šeimos elementų antiferomagnetinių lydinių. Antiferomagnetikų buvimo hipotezę 1932 iškėlė L. E. F. Néelis. Pirmasis antiferomagnetikas (MnO) buvo atrastas 1938.

2