antiknis romãnas, ankstyviausioji romano forma. Atsirado senovės Graikijoje 3 a. pr. Kr. ir gyvavo iki Romos imperijos žlugimo (5 a. pabaigos). Manoma, kad kilo iš folklorinių mitologinių pasakojimų ir beletrizuotų istorinių bei geografinių aprašymų, prakalbų. Iš išlikusių antikinių romanų ankstyviausiuoju laikomas Charitono Chairėjas ir Kalirojė (1 a. pr. Kr.). Europos literatūros raidai įtakos turėjo Longo Dafnis ir Chlojė, Heliodoro Etiopiniai pasakojimai (3 a.). Romėnų literatūroje antikinis romanas įgijo ryškių satyrinių ir filosofinių bruožų (Petronijaus Satyrikonas 1 a., Apulėjaus Metamorfozės 2 a.). Daugelio antikinių romanų siužeto schema panaši. Jaunuolis ir mergina karštai myli vienas kitą, tačiau tėvų valia, pavyduolių intrigos, nepalanki lemtis juos išskiria. Veikėjai patiria daug kančių ir nuotykių – susiduria su piratais, patenka į vergiją, kalėjimą. Būtinas elementas – kelionė. Geografinių aprašymų nedaug, dėmesys sutelktas į kaleidoskopiškus įvykius. Kompozicija fragmentiška, į pagrindinį veiksmą dažnai įterpiamos šalutinės novelės. Kai kada veiksme dalyvauja dievai, kitos antgamtės būtybės. Nors gausu stebuklinių motyvų, bet palyginti gerai atspindimas realus gyvenimas, intymūs jausmai, papročiai, tikėjimai. Antikiniame romane nėra individualizuotų veikėjų, charakterių raidos, socialinio įvykių apibendrinimo, todėl kartais jis laikomas herojinio epo atmaina. Antikinis romanas turėjo didelę įtaką riterinio romano, novelės raidai.
P: Antikiniai romanai ir pasakėčios Vilnius 1987. L: P. Grimal Romans grecs et latins Paris 1958; E. Rohde Der griechische Roman und seine Vorläufer Stuttgart 1960.
293